Buvo ðiltas vasaros vakaras. Mama sëdëjo ant suoliuko ir kaþkà skaitë, o Maþylis statë smëlio bandeles. Netoli augo paprasèiausias krûmas su þaliais tankiais lapais. Po tuo krûmu kaþkas buvo. Toks labai neryðkus, bet buvo.

Maþylis priëjo arèiau ir paðaukë:” Ei?” Bet niekas neatsiliepë. Tada Maþylis priëjo dar arèiau ir suðuko:
-Ei, atsiliepk. Niekam nesakysiu, kad esi èia.
Tada pasigirdo plonas balselis:
- Tikrai?
-Kas tu?- paklausë maþylis
-Debesëlis.
-Kodël tu po krûmu? Debesëliai bûna danguje.
-Kiekvienà rytà mûsø mama iðsiveda jaunuèius debesis mokintis skraidyti. Tik buvau per maþas ir nusileidau netyèia á pievà. Èia baisu: kaþkas ûþia, kaþkas rëkauja. Todël slepiuosi po ðituo þaliu krûmu.
-O ko tau reikia, kad uþaugtum ir pakiltum?
-Ðiek tiek vandens ir kad saulytë nusileistø.
-Vandens atneðiu kiek tik nori.
Maþylis visà likusá laikà sëmë vandená ið fontano ir neðë po krûmu.
Po kiek laiko mama pakvietë namo. Iðeidamas maþylis suðuko:
-Kai uþaugsi ateik pas mane. Gyvenu tame dideliame name.

Atëjo vakaras ir Debesëlis liko vienas. Jis pamaþu augo augo ir pakilo toks visas pilkas virð parko. Jo vardas irgi uþaugo. Dabar jis vadinosi Debesis.

Visai sutemus Debesis nutarë aplankyti Maþylá. Bet namø buvo tiek daug, kad neþinojo kur plaukti. Netekæs vilties surasti maþylá, Debesis pakilo virð viso miesto ir sukaupæs visas jëgas suþaibavo ir labai rimtai sugriaudëjo.

Staiga jam atsiliepë ðimtai maðinyèiø, stovëjusiø kiemuose prie namø. Jos ciepsëjo ir mirkèiojo choru su kiekvienu griaustiniu. Sujaudintas tokio sutikimo, Debesis prapliupo didelëmis aðaromis. Kruopðèiai plovë visas kiemø dainininkes, namø akis, gëles, gatves. Paryèiais Debesis pasitraukë virð miðko. Gal kurià naktá jam pasiseks pasiðnekëti dar su tais paslaptingais padarais su oranþinëmis lempomis. O dabar laikas rasti tà krûmà, kur susipaþino su Maþyliu. Gal jis ateis.

O maþylis saldþiai miegojo lovelëje ir negirdëjo nei griaustinio, nei maðinø choro. Maþylis irgi augo tik miegodamas.
G a i r ë s » Ávairios pasakos » Pasakos apie gamtà