» Marijos augintinė

 TOP meniu » Pradžia » Sielai » Pasakos » Pasakų kategorijos » Pasakų temos » Įgarsintos pasakos » Visos pasakos

Prie didelio miško gyveno kirtėjas su savo pačia, ir jie turėjo vieną vaiką, trejų metų mergaitę.
Jie buvo tokie suvargę, jog neturėjo nė duonos kąsnelio, ir tėvai dažnai nežinojo, ką savo vaikui duoti valgyti. Vieną gražią dieną išėjo kirtėjas susirūpinęs į mišką prie savo darbo. Kertant malkas, staiga jam pasirodė priešais didelė, graži moteriškė su žibančiu žvaigždžių vainiku ant galvos ir tarė: - Aš esu Šventoji Marija, Kūdikėlio Jėzaus Motina. Tu esi neturtingas, atnešk man savo dukrelę, aš ją paimsiu ir auginsiu kaip tikra motina.
Kirtėjas paklausė, atnešė mergaitę ir atidavė Šventajai Marijai, o ta nusinešė ją į dangų.
Kaip gerai mergytei ten buvo! Valgė ji saldainius, gėrė pieną su medum, vilkėjo aukso drabužiais ir žaidė su angelais. Kai jai buvo keturiolika metų, pasišaukė ją Pana Marija ir sako:
- Mielas vaikeli, aš išvykstu į didelę kelionę, štai imk raktus nuo trylikos dangaus karalystės durų ir laikyk savo žinioj: dvylika durų gali atidaryti ir visas ten grožybes apžiūrėti, bet tryliktųjų, nuo kurių šis mažas raktelis, neleidžiu; žiūrėk, kad jų man nedarytum, kitaip įpulsi į bėdą.
Mergaitė prižadėjo klausyti, ir kai Dievo Motina iškeliavo, tuojau ji pradėjo apžiūrinėti dangaus karalystės rūmus, kasdien atidarydama po vienas duris. Taip ji apėjo visą dvylika gyvenimų.
Kiekviename buvo apaštalas, apsuptas didelės šviesos; mergytė džiaugėsi visais tais puikumais, ir angeliukai, kurie ją visur lydėjo, irgi džiaugėsi su ja. Štai liko tik vienos durys, kurias buvo uždrausta atidaryti, bet mergytė baisiai norėjo žinoti, kas už jų yra, ir tarė angeliukams:
- Visai tų durų nedarysiu ir neisiu ten, tik noriu atrakinti, kad galėtume truputį pro plyšį pažiūrėti.
- Oi ne, - atsakė angeliukai, - tai būtų nuodėmė, Švenčiausioji Panelė juk uždraudė, dar gali čia tave kokia nelaimė ištikti.
Mergaitė nutilo, bet nenutilo jos noras pažvelgti, kas yra už durų, graužė jai širdį ir nedavė ramumo. Ir kartą, visiems angelams išlėkus, tarė ji sau: „Štai aš esu vienui viena ir galėsiu pažiūrėti: juk niekas nežinos, ką aš padarysiu". Mergaitė paėmė mažąjį raktelį, įdėjo į spynos skylutę ir įdėjusi pasuko. Durys staiga atsidarė, ir mergaitė išvydo Švenčiausiąją Trejybę, sėdinčią liepsnoje ir šviesybėje. Valandėlę ji stovėjo žiūrėdama nustebusi, paskui truputį palytėjo pirštu tą šviesybę, ir jos pirštas apsitraukė auksu. Mergaitė baisiai nusigando, užtrenkė duris ir pabėgo. Bet jos baimė nepaleido, kad ir ką darė, širdis smarkiai mušė ir negalėjo nurimti; auksas irgi nedilo nuo piršto, nors jį mazgojo ir trynė, kaip tik išmanė. Neilgai truko, ir sugrįžo iš savo kelionės Šventoji Marija. Ji pasišaukė pas save mergaitę ir pareikalavo dangaus raktų. Paėmusi raktus, pažiūrėjo Ji mergaitei į akis ir paklausė:
- Ar nebuvai atidariusi tryliktųjų durų?-
- Ne, - atsakė augintinė.
Tada padėjo Dangaus Karalienė ranką ant mergaitės širdies, jautė, kaip ji smarkiai mušė, ir suprato, kad Jos įsakymas buvo sulaužytas ir durys atidarytos. Ir tarė Ji dar kartelį:
- Ar tikrai tu nedarei?
- Ne, -- atsakė mergaitė antrą kartą.
Čia Ji pastebėjo ant mergaitės piršto auksą, prilipusį palytėjus dangaus ugnį, iš to aiškiausiai matė, kad mergaitės nusidėta, ir trečią kartą paklausė:
- Argi nebuvai atidariusi?
- Ne, - atsakė mergaitė trečią kartą. Tuomet Dievo Motina tarė:
- Tu manęs neklausei, o paskui dar melavai, todėl nesi daugiau verta danguje būti.
Tada mergaitė stipriai užmigo, ir kai pabudo, pamatė gulinti ant žemės didelėj girioje.
Norėjo šaukti, bet negalėjo nė žodžio ištarti. Pašoko ir norėjo bėgti, bet kur tik bėgo, visur buvo erškėčių siena, pro kurią niekaip negalėjo prasilaužti. Girioje, kur ji buvo patekusi, stovėjo senas, kiauras medis, ir išjoji pasidarė sau prieglaudą. Kai ateidavo naktis, lįsdavo ji ten ir miegodavo arba slėpdavosi nuo lietaus ir audros. Vargingas buvo toks gyvenimas, ir ji graudžiai verkė prisimindama dangų, kur taip gražu ir gera jai buvo, kur galėjo su angelais žaisti. Ji mito uogomis ir šaknelėmis, kurias ten netoli rasdavo. Rudenį rinkdavo ji nukritusius riešutus ir lapelius ir nešdavo juos į savo lindynę. Riešutai žiemą buvo vienintelis jos maistas, o lapai - patalas, į kurį ji giliai įsirausdavo, kad nesušaltų nuo sniego ir ledo. Per ilgą laiką jos drabužiai suplyšo ir nulakstė nuo kūno. Saulutei vėl pradėjus kaitinti žemę, eidavo ji iš savo išdubos, sėsdavo po medžiu ir šildydavos; dabar ją dengė tik ilgi jos plaukai iš visų pusių kaip koks apsiaustas. Taip slinko metai po metų, o ji vis vargo viena ir kentė. Kartą, kai medžiai vėl žaliais lapais pasipuošę stovėjo, tos šalies karalius, medžiodamas miške, vijo stirną ir, kadangi ta įbėgo į tankynę, augusią aplink aikštelę su senuoju medžiu, jis nulipo nuo žirgo, išlaužė krūmus ir su kalaviju prasiskynė į ją kelią". Prasimušęs pagaliau pro tankmę, jis išvydo neregėto gražumo mergaitę, kuri sėdėjo po medžiu ir kurią dengė aukso plaukai nuo galvos iki kojų. Jis sustojo žiūrėdamas į ją didžiai nustebęs, paskui tarė:
- Kas tokia esi? Ką čia viena girioj veiki? Mergaitė neatsakė nieko, nes negalėjo lupų atverti.
- Ar nenorėtum su manim į mano rūmus vykti?
Ji tik linktelėjo truputį galvą. Tada karalius paėmė ją už rankos, pasodino ant savo žirgo ir parjojo kartu namo; parvykęs į savo rūmus, jis ją liepė apvilkti puikiausiais rūbais ir viskuo apdovanoti. Nors ji nė kiek negalėjo kalbėti, bet buvo tokia graži ir maloni, jog karalius iš visos širdies ją . pamilo ir netrukus vedė.
Po metų karalienei gimė sūnus. Naktį, kai ji viena lovoj gulėjo, pasirodė jai Dievo Motina ir tarė:
- Jei sakysi tiesą ir prisipažinsi, kad atidarei uždraustas duris, tai atversiu tau lūpas; ir grąžinsiu kalbą; bet jei atkakliai ginsi savo ir nesikelsi iš nuodėmės, paimsiu tavo kūdikį ir nusinešiu į dangų.
Nors karalienei leista buvo prisipažinti, bet ji buvo vis užkietėjusi ir atsakė: - Ne, uždraustų durų nedariau.
Šventoji Marija paėmė jai kūdikį iš rankų ir išnyko. Kitą dieną neberado vaikelio, žmonės ėmė kalbėti, kad karalienė esanti žmogėdra ir nužudžiusi savo vaiką. Ji viską girdėjo, bet nieko prieš negalėjo pasakyti, o karalius nenorėjo tikėti, nes labai ją mylėjo.
Metams praslinkus, karalienė vėl pagimdė sūnų. Naktį vėl pasirodė jai Šventoji Marija ir tarė:
- Jei prisipažinsi, kad buvai atidariusi uždraustas duris, tai sugrąžinsiu tau paimtąjį vaiką ir žadą; bet jei nesikelsi iš savo nuodėmės ir vis ginsiesi, tai paimsiu ir tą kūdikį, kuris dabar gimė.
Ir karalienė vėl atsakė:
- Ne, uždraustų durų nedariau.
Paėmė tada Dievo Motina kūdikį iš jos rankų ir nusinešė į dangų. Kitą dieną, kai vaikelio vėl neberado, žmonės ėmė balsu šnekėti, kad karalienė jį suėdusi, o karaliaus patarėjai reikalavo jai teismą padaryti. Bet karalius taip ją mylėjo? jog nenorėjo tuo tikėti ir savo patarėjams liepė, grasydamas mirties bausme, kad apie tai nė išsižioti nedrįstų.
Kitais metais karalienei gimė graži dukrelė. Šventoji Marija pasirodė jai naktį trečią kartą ir tarė:
- Eik paskui mane. Ji paėmė karalienę už rankos, nuvedė į dangų ir parodė abudu vyresniuos.
Nudžiugo karalienė juos pamačiusi, o Pana Marija tarė:
- Argi tavo širdis dar nesuminkštėjo? Jei prisipažinsi, kad atidarei uždraustas duris, atiduosiu abudu tavo sūnelius.
Bet karalienė trečią kartą atsakė:
- Ne, uždraustų durų nedariau! Dievo Motina vėl ją nuleido ant žemės ir paėmė jos trečiąjį kūdikį.
Kitą rytą pasklidus gandui apie gimusios karalaitės pražuvimą, vis žmonės ėmė šaukti; - Karalienė žmogėdra, ji turi būti nuteista! Karalius nebegalėjo daugiau priešintis savo patarėjams.
Teismas buvo sušauktas, ir karalienė, kuri negalėjo kalbėti ir pasiteisinti, buvo nuteista sudeginti ant laužo. Laužas buvo sukrautas, ir kai ji, pririšta prie stulpo, pradėjo iš visų pusių degti, ėmė tirpti jos puikybės ledas, ir ji pamanė: „O, kad galėčiau prieš mirtį prisipažinti, kad atidariau uždraustas duris!" Čia ji atgavo žadą, ir sušuko balsu:
- Taip, Švenčiausioji Marija, aš jas atidariau! Staiga pradėjo lietus lyti, užgesino ugnį, ją apsiautė šviesa, ir nuo dangaus nužengė Dievo Motina, vesdamasi abudu jos sūnelius ir laikydama ant rankų dukrelę. Ji maloniai nusišypsojo ir tarė:
- Kas prisipažįsta kaltas, tam dovanojama.
Ir Ji atidavė jai visus tris vaikus, grąžino kalbą ir padarė laimingą per visą gyvenimą.
G a i r ė s » Brolių Grimų pasakos » Pasakos apie mergaites

• 2020 Vasario 23 d. .

• Baltosios Metalinės Žiurkės metai (iki 2021-02-12).

• Pasveikink varduvininkus: Alva, Alvyra, Butvilas , Butvilė , Butvina , Butvinas , Butvinė , Buvainas, Buvainė, Gantautas , Gantautė , Haraldas , Haroldas , Polikarpas , Roma , Romana, Severinas ,

• Šios dienos istorijos faktai

• Šiandien pasiklausome: Lapalux - Without You (TWOS Remix)

6 kitokios kalėdinių dovanų idėjos..... LaisvalaikioDovanos šiemet pataria daugiau galvoti ne apie materialius pirkinius, bet savo brangiausius nustebinti patirtimis, ir pateikia 6 idėjas.. tegul Kalėdos NEtampa daiktų pirkimo maratonu....

Aukščiausi kalnai pasaulyje..... ar žinote koks kalnas yra aukščiausias Lietuvoje? Pasirodo 2004 m. buvo nukarūnuota iki tol aukščiausia Lietuvos kalva - Juozapinės kalnas (292,90 m) ir aukščiausiu tapo...

Kalendoriai 2020-iesiems metams..... tradiciškai ir 2020-iesiems, baltosios metalinės žiurkės metams, paruošėme kelis kalendoriaus variantus - tiesiog nusikopijuojate, atsispausdinate ir žingsniuojate per žiurkės metus :))...

Pasakų autoriai

 DĖMESIO! Jei radote netikslumų, ar radote tai ko neturėtų čia būti, ar žinote (jei nenurodyta) pasakos kilmę ar autorių, ar norėtute pasidalinti savos kūrybos pasaka - brūkštelkit mums :))

E-atvirukai mylimiems žmonėms..... pasveikink savo mylimus žmones su meilės Valentino diena
Juokingos žmonių mimikos..... kitaip sakant... tiesiog fotografų užfiksuota juokinga veido išraiška
Keistos figūros, dailininkų klaidos..... įdomių bei linksmų paveiksliukų rinkinukas tema - Keistos figūros, dailininkų klaidos - kaip ir nelabai mįslės, bet kažkaip nusprendėme prie jų visai tinka :)