Vienas senas malūnininkas neturėjo nei pačios, nei vaikų, tik tris bernus. Jau jie buvo pas jį kelerius metus, ir kartą jis jiems sako: . - Pasenau, turiu lįsti už krosnies, o jūs eikit ieškoti, ir kuris parvešit geriausią arklį, tam atiduosiu malūną; tik gavusis malūną turės mane laikyti, kol gyvas būsiu.
Trečias malūnininko tarnas tebuvo dar pusbernis, kiti jį laikė kvailiu ir nenorėjo, kad jis gautų malūną; tiesą sakant, tas ir netroško jo. Visi trys iškeliavo kartu, bet kai priėjo sodžių, vyresnieji bernai tarė:
- Ta čia, Jonai, gali likti, vis tiek niekados nerasi jokio kuino.
Tačiau Jonas nepaklausė ir nukeliavo kartu. Sutemus jie priėjo griovą ir ten sugulė. Gudrieji palaukė, kol Jonas užmigo, paskui atsikėlė, apsitaisė ir paliko jį vieną gulintį. Jie džiaugėsi gudriai pasielgę, bet palaukit - teks jums už tą gudrumą!
Kai patekėjus saulei Jonas atbudo ir pamatė begulįs gilioj griovoj, apsidairęs sušuko: - Viešpatie, kur aš esu?
Tada jis atsikėlė, išėjo iš griovos ir nukeliavo per mišką galiu rasti bent kokį arklį?" Beeidamas susitiko mažą margą katytę. Ta maloniai jam tarė:
- Jonai, kur tu dabar keliauji?
- A, bet tu negali man padėti.
- Tačiau aš žinau, ko tu nori, - sako katytė, - tu nori gauti gražų arklį. Eik pas mane ir patarnauk man septynerius metus už berną, tai duosiu tokį gražų arklį, kokio nesi matęs per visą savo gyvenimą.
Kokia nuostabi katė, - pagalvojo Jonas, - tačiau reikia pažiūrėti, ar ji tiesą sako, ar ne."
Ji nusivedė bernioką į savo užkeiktą pilį, kur visi jos tarnai buvo vienos katės: jos yikriai lakstė laiptais aukštyn ir žemyn, buvo linksmos ir smagios. Kai vakare susėdo visi už stalo, trys katės turėjo linksminti muzika: viena čirpino bosą, antra - griežynę, o trečia, išpūtus žandus kiek tik gali, trimitavo.
Pavalgius stalas buvo išneštas, ir margoji katytė tarė:
- Jonai, dabar pašok su manim.
- Ne, - atsakė jis, - su kate niekados nesu šokęs, nemokėsiu šokti.
- Tai paguldykit jį į lovą, - paliepė ji savo katėms.
Viena katė pašvietė, kai jis ėjo į savo kambarį, kita numovė batus, trečia - kojines, ir pagaliau viena užgesino žiburį. Kitą rytą vėl jos atėjo ir padėjo jam atsikelti iš lovos; viena movė kojines, kita rišo keliaraiščius, trečia nešė batus, viena prausė, o dar viena šluostė su savo uodega jam veidą.
Kaip jos viską gražiai dirba! - sakė sau Jonas. Bet ir jis tarnavo katei - kasdien skaldė malkas. Tam darbui jis gaudavo sidabrinį kirvį, sidabrines pakalas, sidabrinį pjūklą ir varinę kūlę.
Taip jis gyveno katės namuose - skaldė malkas, saldžiai valgė ir gėrė, bet nieko daugiau nematė, tik tą margą katytę ir jos tarnus. Kartą katė jam tarė:
- Eik nupjauk mano pievą ir padžiovink šieno. Padavė sidabrinį dalgį ir auksinę pustyklę, tik liepė viską sveiką grąžinti.
Jonas padarė, kas jam buvo liepta. Pabaigęs darbą, parnešė dalgį, pustyklę ir šieną namo ir paklausė, ar jau negalėtų gauti savo atlyginimo.
- Ne, - atsakė katė, - atlik man dar vieną darbą: Išausk sidabro medžiagą, pastatyk man mažus namelius.
Jonas pastatė namelius ir sako:
- Viską padariau, o arklio vis dar nėra.
Bet tie septyneri metai jam praėjo taip greitai, kaip šeši mėnesiai. Katė paklausė, ar jis nenorėtų pažiūrėti jos arklių.
- Žinoma, norėčiau, - atsakė Jonas.
Kai atidarė tų naujų namelių duris, jis pamatė stovint dvylika arklių, tokių lieknų ir gražių, net širdis jam apsalo. Paskui jį pavalgydino, pagirdė ir pasakė:
- Dabar keliauk namo be arklio, už trijų dienų pati atvažiuosiu ir tavo arklį atvesiu. Jis tuojau susiruošė į kelionę, ir ji pati parodė jam kelią į malūną. Nedavė jam nė naujų drapanų, bet išleido su tuo pačiu nuplyšusiu drabužėliu, su kuriuo buvo atėjęs ir iš kurio per tuos septynerius metus gerokai išaugo.
Parėjęs namo, Jonas rado anuos abudu bernus jau sugrįžusius; jie kiekvienas turėjo parsivedę arklius, bet vieno arklys buvo žabalas, kito šlubas. Jie paklausė:
- Jonai, kur tavo arklys?
- Už trijų dienų man atves. Tie ėmė juoktis sakydami:
- Kur tu gausi arklį! Matyti, bus labai puikus! Jonas įėjo į pirkią, bet malūnininkas neleido jam sėstis už stalo, kad buvo toks nuplyšęs ir nudriskęs, sakydamasis nenorįs turėti gėdos, jei kas svetimas užeitų. Valgyti išnešė jam už durų, o kai atėjo metas gulti, anie bernai nenorėjo duoti lovos, ir jis gavo, nuėjęs į žąsų tvartą, atsigulti ant šiaudų kuokštelio.
Kai rytą atsikėlė, jau buvo suėję trys dienos: jis žiūri - važiuoja karieta, pakinkyta šešetu puikiausių arklių, o vienas tarnas veda septintą, skirtą tam malūnininko bernui. O iš karietos iššoko graži karalaitė ir įėjo į malūną; karalaitė buvo ta pati margoji katytė, kuriai Jonas tarnavo septynerius metus. Ji paklausė malūnininko, kur yra jaunasis tarnas. Malūnininkas atsakė:
- Jis labai nuplyšęs, negalima laikyti padorioj troboj, dabar guli žąsų tvarte. Karalaitė liepė tuojau jį atvesti. Jonas atėjo dangstydamasis rankomis savo sudriskusio drabužio skyles. Tarnas išvyniojo puikius drabužius, ir kai Jonas nusiprausęs juos užsivilko, joks karalius negalėjo būti už jį gražesnis. Paskui karalaitė panorėjo pamatyti anų bernų parsivestus arklius, kurių venas buvo aklas, kitas šlubas. Tada ji liepė tarnui atvesti septintą arklį. Kai jį pamatė, malūnininkas tarė:
- gražesnio nesu regėjęs.
- Ir tas arklys yra Jono, - paaiškino ji.
- Tai jam ir malūnas, - nusprendė malūnininkas.
O karalaitė pasakė, kad kaip tą arklį, taip ir malūną galįs sau pasilikti, paėmė savo ištikimąjį Joną už rankos, pasisodino į karietą ir nuvažiavo.
Pirmiausia jie nuvažiavo prie tų mažų namelių, kuriuos jis buvo pastatęs su sidabro įrankiais, bet dabar toj vietoj stovėjo puikiausi rūmai, ir ten viskas buvo sidabro ir aukso. Paskui jie pakėlė vestuves, toliau gyveno visą amžių turtingai ir laimingai. Todėl niekas negali sakyti, kad niekam tikęs tas, kas nėra gudrus.
G a i r ė s »
Brolių Grimų pasakos »
Pasakos apie kvailelius »
Pasakos apie gudrumą »
Pasakos apie katinus
» Malūnininko bernas ir katė
TOP meniu »
Pradžia »
Sielai »
Pasakos »
Pasakų kategorijos »
Pasakų temos »
Įgarsintos pasakos »
Visos pasakos
[juokauju])