Kadaise viename kaime gyveno senas kalvis.
O kalvë, kurioje jis nuo ankstaus ryto ligi vëlaus vakaro trinksëdavo, buvo tokia sena, kaip ir jis pats.
Nuo neatmenamø laikø buvo toks paprotys: Naujøjø metø iðvakarëse visi kaimo gyventojai atsineðdavo pas kalvá ðvino ir liedavo savo laimæ. Nes be laimës juk þmogus gyventi negali, kad ir kokia maþa ji bûtø! Ðit ir dabar - prisirinko pilna kalvë, kiekvienas su ðvino gabalu rankoje.
Visi laukia vidurnakèio.
Vidurnaktá kalvis ápylë á þaizdrà angliø ir ëmë minti dumples.
Kai anglys þaizdre gerai ásidegë, kalvis paëmë geleþiná kauðelá ir davë visiems ið eilës, tegu kiekvienas ðvinà lydosi ir pats savo laimæ lieja.
Galop atëjo paties kalvio eilë. Jis ámetë ðvinà á kauðà, iðtirpdë, iðliejo á vandená ir laukia, kol sustings. Kai iðëmë ið vandens, þiûri, kad nei ðis, nei tas. - E! -suðuko kalvis. - Jei nëra laimës, tai að pats jà nusikalsiu!
Ámetë á ugná geleþies, ëmë dumti dumples, kaitinti ir kalti, kad net viskas aplinkui dundëjo. Netrukus nukalë galvà, paskui peèius, liemená ir kojas.
Þmogus!
Visà nukalæs, kalvis geleþinæ þmogystà á vandená ákiðo. Netrukus ið vandens iðniro vaiko galva, o paskui ir visas ið lovio iðlipo.
Po kurio laiko geleþinis berniukas jau greta tëvo stovëjo, didelá kûjá kilnojo ir kalë, kad net þieþirbos á visas puses lëkë. Trejø metø amþiaus jis nusikalë trijø ðimtø pûdø sunkumo lazdà ir iðëjo á platø pasaulá.
Ëjo dienà ir naktá, kol priëjo vienà toká namà. Numetë savo lazdà þemën ir ketino paðalëje atsipûsti, bet ten po apaèia buvo rûsys.
Lazda rûsin ir ágrimzdo.
Geleþinis jaunikaitis pasilenkë, ákiðo rankà á skylæ, praplëðë jà platesnæ, iðsitraukë lazdà ir þengë vidun.
Áëjæs pasipraðë nakvynës. Þmonës mielai priëmë. Bet vos tik jaunikaitis atgulë, lova á ðipulius subyrëjo. Tas në nekrustelëjo ir miegojo sau toliau. Rytà atsikëlë, pavalgë ir iðëjo.
Kelyje patiko senelá, kuris ëjo á dvarà jaujos kulti. Tasai ir klausia:
- Sûnau, ar tu negali uþ mane pono jaujos iðkulti?
Sûnus linktelëjo ir nuëjo á dvarà.
Nuëjæs iðkûlë vienà jaujà. Antrà pasiklojo. Uþkûrë krosná, atgulë pailsëti ir nejuèiomis uþmigo. Staiga girdi, kad já kas budina.
Þiûri: pono kambarinë!
Toji atsisëdo ðalia, pridëjo pirðtà prie lûpø ir ëmë pasakoti, kad dvaro ponas su velniais susineðæs. Ji kà tik pravërusi duris á pono kambará ir maèiusi, kaip juodi katinai apie laibakinká ðoka. Jaunikaitis atsakë:
- Palauk, að juos pagàsdinsiu!
Pasiëmë savo lazdà ir kad trenks per pilies pamatus. Pirmiau susiûbavo bokðtai bokðteliai, o paskui ir visa pilis sugriuvo. Jaunikaitis tik pamatë juodus katinus iðdumiant.
Tà paèià naktá ponà velniai á pragarà nujojo.
Ið ryto baudþiauninkai ëmë klausinëti, kur ponas esàs. Jaunikaitis ir apsakë, kas èia naktá dëjosi. Tada þmonës paklausë, kas dabar ponas bûsiàs.
- Jûs patys - ponai.
- Bet kas mus valdys?
Jaunikaitis þvilgt á geleþinæ lazdà ir sako:
- Kiekvienas savo laimës kalvis!
Ir nuëjo.
Nuo to laiko toje þemëje ponø nebëra.
G a i r ë s » Lietuviø liaudies pasakos » Pasakos apie senelius