Kartą sodietis nuvedė karvę į turgų ir ją ten pardavė už septynis dolerius. Namo grįžo pro tvenkinį, iš kurio toli aplinkui buvo girdėti varlių kurkimas: Ketur, ketur".
- Aure, - tarė jis sau, - ką jos šneka: septynis aš paėmiau dolerius, o ne keturis.
Priėjęs prie vandens, sušuko varlėms:
- O jūs kvaišos! Jūs geriau žinot už mane? Septyni doleriai, o ne keturi!
O varlės vis savo: - Ketur, ketur! Jums suskaitysiu.
Išėmė pinigus iš kišenės ir suskaitė visus septynis dolerius, po dvidešimt keturis skatikus kiekvienas. Tačiau varlės nesutiko su jo skaičiumi ir toliau traukė savo giesmę: Ketur, ketur".
- Ei, - šūktelėjo pa-pykęs sodietis, - kad jūs dedatės geriau žinančios kaip aš, tai šekit ir skaičiuokite pačios, - ir nutėškė joms visus pinigus į vandenį.
Nutėškęs atsistojo ant kranto ir ėmė laukti, kol jos suskaičiuos ir sugrąžins jam pinigus, bet tos nemanė pasiduoti ir vis kurkė: Ketur, ketur". Ten jis dar ilgai stovėjo, pagaliau sutemo, ir turėjo eiti namo. Eidamas smarkiai sukeikė:
- O jūs, šlapiapilvės, drūtagalvės, išverstakės! Plačios jūsų burnos gali daug išrėkti, net ausys kurstą, o septynių dolerių suskaičiuoti nemokat! Gal jūs manot, kad aš jums stovėsiu atsistojęs ir lauksiu, kol baigsit skaičiuoti?
Ir apsisukęs nuėjo namo, o varlės iš paskos jam dar šaukė: Ketur, ketur!" Jis piktas sugrįžo namo.
Po kiek laiko jis įsigijo kitą karvę, papjovė ją ir ėmė galvoti, kad gerai pardavęs jos mėsą, galėtų tiek pelnyti, kiek buvo vertos abi karvės, ir priedo dar jam oda liktų. Važiuodamas su mėsa, prie miesto vartų sutiko visą gaują šunų. Priešais bėgo didelis šuo, kuris ėmė šokinėti apie mėsą, uostyti ir loti: Kas, kas, kas". Šuo nesiliovė lojęs, ir sodietis pagaliau tarė:
- Aš matau, kad tu nori mėsos, bet kvailas būčiau, kad tau duočiau.
Šuo nieko neatsakė, bet vis lojo: Kas, kas".
- Tu vienas jos nesusprogsi, ar už savo draugus atsakysi?
- Taip.
- Gerai, jei tu taip nori, aš tau atiduodu mėsą. Aš tave pažįstu ir žinau, kam tu tarnauji, tik žiūrėk, kad per tris dienas būtų man pinigai, kitaip bus blogai.
Sodietis išvertė mėsą iš ratų ir apsigręžė atgal; šunys tuojau ją apspito garsiai lodami. Girdėdamas iš tolo lojant, jis pagalvojo: O, dabar jie visi nori, bet man vis tiek, tas didžiulis gaus už visus atsakyti".
Kai suėjo trys dienos, sodietis galvojo: Šį vakarą bus pinigai tavo kišenėje", - ir buvo visai patenkintas. Bet niekas neatėjo ir nemokėjo pinigų.
- Niekuo negalima dabar pasitikėti, - tarė jis.
Galop jam pritrūko kantrybės, nuėjo į miestą pas mėsininką ir pareikalavo savo pinigų.
Mėsininkas iš pradžių manė, kad šis juokus krečia, bet sodietis kalbėjo:
- Maži man čia juokai, prašom atiduoti pinigus: ar jūsų didžiulis šuo prieš tris dienas neparnešė papjautos karvės?
Tada mėsininkas papyko, pagriebė pagaikštį ir išvarė jį lauk.
- Palauk, - tarė sodietis, - dar yra pasaulyje teisybė!
Apsisukęs nuėjo pas karalių skųstis. Tas sėdėjo su savo dukteria ir jo paklausė, kas ką jam padarė.
- O, - tarė sodietis, - varlės ir šunys atėmė mano turtą, o mėsininkas už tai apmušė su pagaikščiu. - Ir plačiai apsakė, kaip viskas atsitiko.
Tai išgirdusi karalaitė ėmė balsu juoktis, ir karalius jam tarė:
- Tavo bylos išspręsti nemoku, bet užtai gali imti mano dukterį: kaip gyva ji dar nebuvo lig šiol juokusis, ir aš ją esu pažadėjęs tam, kas ją prajuokins. Gali dėkoti Dievui už savo laimę.
- O, - atsakė sodietis, - aš jos visai nenoriu: namie jau turiu vieną pačią, bet ir tos nėr kur dėti! Jei dar vieną parvesčiau, tai kur aš jas padėsiu - nebent kertėse sustatysiu.
Čia karalius ne juokais supyko ir tarė:
- Tu esi nepraustburnis! - Tiesa, - atsakė sodietis. - Koks paukštis, tokia ir giesmė.
- Gerai, - tarė karalius, - tu užsidirbai atpildą: Dabar keliauk namo, o po trijų dienų sugrįžk, tada tau bus atskaičiuoti visi penki šimtai.
Kai sodietis ėjo iš rūmų, vienas iš karaliaus sargybos jam tarė:
- Tu prajuokinai mūsų karalaitę, už tai tikrai būsi gerą dovaną gavęs.
- Suprantamas daiktas, - atsakė sodietis, - penki šimtai bus išmokėti.
- Klausyk, - tarė kareivis, - skirk man iš to kokią dalelę. Ką tu veiksi su tiek daug pinigų?
- Jei tau - ką gi darysi. Gausi du šimtus, tik ateik už trijų dienų į karaliaus rūmus ir pasakyk, kad tau tiek lygiai išmokėtų.
Žydas, kuris netoli stovėjo ir girdėjo jų kalbą, pasivijo iš paskos tą žmogų, pagavo jį už skvernų ir sako:
- Ai-ai, ai, koks tamsta laimingas! Aš tamstai išmainysiu pinigus, aš tamstai išmokėsiu smulkiais, ką tamsta veiksi su tais dideliais doleriais?
- Maušeli, - tarė sodietis, - tris šimtus dar gali gauti, tik tuojau man išmokėk juos smulkiais:
už trijų dienų tau atiduos karalius.
Žydas apsidžiaugė gerai pelnysiąs ir išmokėjo visą sumą ištrintais, blogais skatikais, iš kurių trys buvo tiek verti, kiek geri du.
Po trijų dienų sodietis, kaip buvo lieptas, atvyko pas karalių.
- Nuvilkit jam drabužius, -tarė karalius, - jis turi atsiimti savo penkis šimtus.
- A, - sušuko sodietis, - tie penki šimtai jau ne mano: du šimtus dovanojau rūmų sargybos kareiviui, o už tris šimtus man jau išmokėjo žydas smulkiais, todėl, tiesą sakant, aš jau nieko nebegaunu.
Tuo metu atėjo kareivis ir žydas ir kiekvienas pareikalavo savo dalies, jiems atiduotos sodiečio, ir jie gavo tokį skaičių rykščių, koks buvo žadėtas. Kareiviui tas dalykas buvo gerai žinomas, ir jis kantriai iškentė, bet žydas gailiai rėkė: Oi, vai mir! Ai, kokie doleriai!" Karalius iš to turėjo nemaža juoko, praėjo jam rūstybė, ir jis tarė: - Kadangi tu savo dovanos netekai anksčiau kaip gavai, tai iš manęs turi kitą gauti atlyginimą. Eik į mano iždą ir pasiimk pinigų.
Sodiečiui nereikėjo dviejų kartų sakyti, ir jis prisigrūdo kišenes kiek tik parėjo. Paskui jis atėjo į viešbutį ir ėmė skaičiuoti pinigus. Žydas taip pat iš paskos tenai atšliaužė ir pasiklausęs išgirdo, ką tas vienas sau burbėjo: Tas karalius gudragalvis vis dėlto mane apgavo! Kad jis pats būtų man davęs, tai bent žinočiau, kiek aš turiu, o dabar kas galės pasakyti, kiek esu tikrai prisipylęs į kišenes?"
- Ai, ai! - sušuko nudžiugęs žydas. - Jis burnoj a prieš mūsų valdovą! Nubėgęs aš jį įskųsiu, tada gausiu dovanų, o jis bus nubaustas.
Pašoko didelis karaliui apmaudas, kai jis išgirdo, kas to sodiečio buvo sakyta, ir žydui liepė eiti ir atvesti kaltininką. Žydas tuoj nubėgo pas jį ir sako:
- Eik tuojau.
- Aš geriau žinau, kaip reikia pas karalių vaikščioti, - atšovė sodietis. - Pirma pasisiūdinsiu naujus drabužius. Gal tu manai, kad žmogus, kurio kišenėj tiek pinigų, gali pas karalių eiti su tokiais skarmalais?
Žydas pamatė, kad sodietis ne juokais užsispyrė ir be naujo drabužio pas karalių neis,, tuo tarpu karaliaus rūstybė galėjo praeiti, tada dovanų jis negautų, nei sodietis nebūtų nubaustas.
- Aš iš meilės galiu tamstai paskolinti puikius naujus drabužius; kodėl geram žmogui nepatarnauti? - tarė žydas.
Sodietis sutiko, apsivilko žydo drabužiais ir nuėjo su juo į rūmus. Karalius tuojau paklausė sodiečio, kaip šis drįso taip prieš jį kalbėti, kaip jam sakė žydas.
- Žinomas daiktas, - tarė sodietis, - ką žydas sako, vis meluoja; vieno teisingo žodžio negali išgirsti iš jo burnos. Juk jis gali tvirtinti, kad aš esu apsivilkęs .jo drabužiais.
Ai, vai! Kas tas yra? - suriko žydas. - Argi tas švarkas ne mano? Argi aš nepaskolinau jį tamstai kaip savo bičiuliui trumpam laikui, kad galėtum pasirodyti prieš poną karalių? Tai išgirdęs karalius tarė:
-- Vieną iš mūsų tikrai žydas bus apgavęs, mane ar sodietį, - ir liepė jam dar kietųjų dolerių atskaičiuoti. O sodietis grįžo namo su naujais drabužiais ir pinigais kišenėje, sakydamas: Šį kartą man pavyko!"
G a i r ė s »
Brolių Grimų pasakos »
Pasakos apie turtus
» Geras pelnas
TOP meniu »
Pradžia »
Sielai »
Pasakos »
Pasakų kategorijos »
Pasakų temos »
Įgarsintos pasakos »
Visos pasakos
