Anais laikais, kai dar gyveno pasauly kerėtojai, viena sena žynė užkeikė karaliaus sūnų, ir jis turėjo miške uždarytas geležinėj krosny sėdėti. Buvo ten daug metų, bet niekas negalėjo jo išvaduoti.
Kartą atėjo į tą mišką karalaitė, pasiklydo ir nebemokėjo rasti kelio pas savo tėvą; devynias dienas ten klaidžiojo ir pagaliau užtiko tą geležinę krosnį. Iš krosnies pasigirdo balsas:
- Iš kur keliauji ir kur eini? Karalaitė atsakė:
- Pamečiau kelią į savo tėvo karalystę ir nebegaliu grįžti namo.
Vėl iš krosnies atsiliepė:
- Padėsiu tau pareiti namo ir net labai greitai, tik pasirašyk, kad padarysi, ko aš pareikalausiu.
Mano tėvo karalystė didesnė už tavo tėvo karalystę, ir noriu tave vesti.
Ji išsigando, išsigandusi ir pagalvojo:
- Viešpatie, ką dabar darysiu su ta geležine krosnim! Bet labai troško sugrįžti pas tėvą ir pasirašė padaryti viską, ko tik anas pareikalautų.
Tada jis tarė:
- Iš namų vėl čia ateik, atsinešk peilį ir išmušk geležyje skylę.
Paskui davė jai palydovą, tas nieko nekalbėjo ir per dvi valandas parvedė namo. Kai sugrįžo karalaitė, visi namiškiai labai apsidžiaugė, o tėvas apkabinęs bučiavo nenorėdamas paleisti jos iš rankų. Bet ji buvo nuliūdusi ir tarė:
- Brangiausias tėveli, kas man atsitiko! Nebūčiau iš girios grįžusi, kad nebūčiau užėjusi geležinės krosnies su uždarytu karalaičiu, kuriam turėjau duoti raštelį, kad vėl sugrįšiu pas jį, išvaduosiu ir tekėsiu už jo.
Senis karalius baisiai išsigando, iš to išgąsčio ko neapalpo, nes teturėjo tą vieną dukterį.
Pasitarę tarp savęs, jie nusprendė jos vietoj nusiųsti malūnininko dukrelę.
Jai liepė pramušti geležinę krosnį. Ši badė dvidešimt keturias valandas, bet nė mažiausios skylutės negalėjo išmušti. Pradėjus švisti, kažkas iš krosnies sušuko:
- Man rodosi, jau aušta. Ji atsakė:
- Ir man taip pat rodosi; girdžiu tėvo malūną bildant.
- Vadinasi, tu malūnininko duktė, keliauk tuojau namo ir atsiųsk karalaitę.
Ji sugrįžo ir pasakė seniui karaliui, kad tas iš krosnies parvaręs ją namo ir reikalaująs jo dukters.
Karalius išsigando, o jo duktė ėmė verkti. Tada nutarė jos vietoj siųsti kerdžiaus dukterį, dar gražesnę mergaitę kaip malūnininko duktė, davė daug pinigų, kad tik eitų pas geležinę krosnį.
Nuvesta į girią, ji taip pat dvidešimt valandų daužė geležį, bet nieko negalėjo padaryti. Pradėjus švisti, iš krosnies atsiliepė:
- Man rodosi, jau aušta. Mergaitė atsakė:
- Ir man rodosi; girdžiu savo tėvą trimituojant.
- Vadinas, tu kerdžiaus duktė, keliauk tuojau namo ir atsiųsk karalaitę. Parėjusi pasakyk, kad jei ji neateis, aš sugriausiu ir sunaikinsiu visą karalystę, akmens ant akmens neliks.
Tai išgirdusi, karalaitė ėmė verkti, bet nebuvo ką daryti, reikėjo pildyti savo pasižadėjimą.
Atsisveikino su tėvu, pasiėmė peilį ir nuėjo į mišką pas geležinę krosnį. Atsistojusi pradėjo mušti geležį ir per dvi valandas išmušė mažą skylutę. Paskui pažiūrėjo pro ją ir pamatė puikų jaunikaitį; jo drabužiai žibėjo auksu ir brangiaisiais akmenimis, ir jai jis labai patiko. Tada ji vėl ėmė pjauti geležį ir padarė tokio didumo skylę, jog karalaitis pro ją išlįst galėjo. Jis tarė:
- Tu mano, o aš tavo, tu mane išvadavai.
Jis norėjo ją vežtis į savo karalystę, bet ji prašė leisti dar kartą pasimatyti su tėvu. Karalaitis sutiko, tik liepė nesakyti tėvui daugiau kaip tris žodžius ir paskui vėl grįžti. Bet parėjusi namo ji pasakė tėvui daugiau kaip tris žodžius, ir tuojau geležinė krosnis pakilo ir nulėkė už stiklo kalnų, už aštrių kalavijų, tačiau karalaitis buvo išvaduotas - iš tos krosnies išleistas. Tada atsisveikino ji su tėvu, išėjo į girią ir ėmė ieškoti geležinės krosnies, bet niekur negalėjo rasti. Ieškojo ji devynias dienas ir taip išalko, jog nebežinojo, ką toliau daryti, o valgyti nieko daugiau nebeturėjo.
Atėjus vakarui, įlipo į nedidelį medį ir manė ten praleisti visą naktį, nes bijojo laukinių žvėrių.
Apie vidunaktį pastebėjo toli mažą žiburėlį ir pagalvojo: Gal man ką .padėtų". Paskui nulipo nuo medžio ir ėmė. eiti į tą šviesą, visą kelią kalbėdama poterius.
Pagaliau priėjo mažą, seną trobelę, aplink ją augo žolė, o priešais gulėjo krūvelė malkų. Kur aš patekau!" - pagalvojo ji, pažiūrėjo pro langą, bet nieko daugiau nematė, tik drūtų ir mažų rupūžių, o stalas lūžo vynais ir kepsniais, lėkštės ir taurės buvo sidabrinės. Ji įsidrąsino ir pabeldė į duris. Drūtoji sušuko:
Greituke mano, bėk, Kas už durų, pažiūrėk.
Viena maža rupūžiukė prilėkė ir atidarė duris. Įėjusią karalaitę gražiai pasveikino ir pasodino už stalo. Paskui rupūžės jos paklausė:
- Iš kur tamsta keliauji ir kur eini?
Ji papasakojo, kaip viskas atsitikę ir kaip, jai sulaužius įsakymą ir ištarus daugiau nei tris žodžius, išnykusi krosnis su karalaičiu; dabar ji norinti tol klaidžioti po žmones ir jo ieškoti, kol vėl rasianti.
Drūtoji tarė:
Greituke mano, bėk,-Ir dėžutę čia padėk.
Rupūžiukė nulėkė ir atnešė dėžutę. Tada rupūžės ją pavalgydino ir pagirdė, paskui nuvedė ir paguldė į puikią lovą, kur viskas buvo iš aukso ir aksomo, ir ji pasimeldusi užmigo. Išaušus atsikėlė, ir senė rupūžė padavė jai, išėmusi iš dėžutės, tris adatas, kurios turėjo būti jai reikalingos, nes jai reikėjo pereiti aukštą stiklo kalną, tris aštrius kalavijus ir plačią upę. Per viską perėjusi, ji turėjo rasti savo karalaitį. Be tų adatų, rupūžė dar jai davė arklo ratą ir tris riešutus.
Gavusi tuos daiktus, karalaitė iškeliavo ir po kiek laiko priėjo stiklo kalną; kalnas buvo baisiai slidus, ir ji turėjo, žengusi žingsnį, besti, visas tris adatas užpakaly kojos. Ir ji taip bedė iš pradžių užpakaly kojos, paskui priešais, kol perėjo kalną, o perėjusi adatas paslėpė pakalnėj ir gerai įsidėmėjo tą vietą. Paskui ji priėjo tris aštrius kalavijus, atsistojo ant arklo rato ir pervažiavo per juos.
Pagaliau priėjo plačią upę, perplaukė per ją ir rado didelę gražią pilį. Įėjusi pasisakė esanti neturtinga mergaitė ir norinti gauti tarnaitės vietą. Ji žinojo, kad čia yra tas karalaitis, kurį ji išvadavo iš geležinės krosnies girioj. Ir ją pasamdė prie virtuvės už nedidelę algą. Tuo tarpu karalaitis buvo radęs kitą mergaitę ir norėjo vesti manydamas, kad pirmoji jau seniai mirusi.
Vakare, sumazgojusi puodus ir pabaigusi darbą, karalaitė įkišo ranką į kišenę ir rado tuos tris riešutus, kuriuos buvo davusi senė rupūžė. Perkando vieną ir norėjo suvalgyti branduolį, tik žiūri - jame puikiausi karališki drabužiai. Išgirdusi apie juos, karalaičio nuotaka atėjo ir ėmė derėti pirkti sakydama:
- Tokie drabužiai ne tarnaitei dėvėti.
Si atsakė nenorinti parduoti, bet galinti dykai atiduoti, jei sutiktų leisti jai pernakvoti karalaičio kambary. Ta sutiko, nes drabužiai buvo baisiai gražūs, tokių dar niekados neturėjo. Atėjus vakarui, tarė savo jaunikiui:
- Ta kvaišė iš virtuvės nori nakvoti tavo kambary.
- Jei tu nieko neturi prieš, man vis tiek, - atsakė jis.
Bet einant gulti nuotaka jam padavė stiklą vyno, sumaišiusi su migdomu gėrimu. Išgėręs tą vyną, jis taip kietai užmigo, jog ta mergaitė negalėjo jo prikelti. Ji verkė visą naktį kalbėdama:
- Aš tave išvadavau iš girios geležinės krosnies, paskui visur tavęs ieškojau, lipau per stiklo kalną, ėjau per tris kalavijus ir plaukiau per plačią upę, o tu nenori manęs klausyti.
Tarnai, kurie stovėjo prie kambario durų, girdėjo, kaip ji visą naktį verkė, ir rytą viską pasakė savo ponui.
riešutą ir rado ten dar gražesnius drabužius. Kai pamatė nuotaka, vėl norėjo juos pirkti. Bet pinigų mergaitė imti nenorėjo, tik prašė dar kartą jai leisti pernakvoti jaunikio kambary. Bet jam vėl buvo užduota to paties gėrimo, jis kietai užmigo ir nieko negirdėjo.
O ta mergaitė iš virtuvės vėl visą naktį verkė kalbėdama:
- Aš tave išvadavau iš girios geležinės krosnies, paskui visur tavęs ieškojau, lipau per stiklo kalną, per tris kalavijus ir plaukiau per plačią upę, o tu nenori manęs klausyti.
Tarnai, kurie stovėjo prie kambario durų, girdėjo, kaip ji visą naktį verkė, ir rytą viską pasakė savo ponui.
Sumazgojusi puodus trečią vakarą, ji perkando trečią riešutą ir rado dar gražesnius drabužius - vien auksu žibėjo.
Pamačiusi, nuotaka vėl nori juos gauti, o ta sutinka atiduoti tik už leidimą trečią kartą jos jaunikio kambary pergulėti.
Karalaitis šį sykį paėmė ir išliejo paduotą gėrimą. Kai ji pradėjo verkti sakydama: - Brangiausias mano karalaiti, aš tave išvadavau iš girios geležinės krosnies, - jis pašoko ir tarė:
- Tu mano tikroji nuotaka, tu mano, o aš tavo.
Tą pačią naktį jis išvažiavo su ja karietoj, ir jie išsivežė, atėmę iš anos, gražiuosius riešutų drabužius. Privažiavę upę, perplaukė per ją, paskui per kalavijus persirito su ratu, o per kalną perlipo su tomis trimis adatomis. Pagaliau pasiekė tą seną mažą trobelę, o kai įėjo į vidų, ji pavirto į didelę pilį; rupūžės pavirto į karalaičius ar karalaites, ir visi labai džiaugėsi. Tuomet buvo pakeltos puikios vestuvės, ir paskui jaunieji paliko gyventi toj pily, nes ji buvo daug didesnė už karalaitės tėvo pilį. Bet senis karalius ėmė skųstis, kad jam vienam nuobodu būti, ir jie nuvažiavę atsigabeno jį pas save. Dabar jaunieji turėjo dvi karalystes ir gyveno tarpusavy didelėj santaikoj.
G a i r ė s »
Brolių Grimų pasakos »
Pasakos apie karalius