» Dvylika brolių juodvarniais lakstančių

 TOP meniu » Pradžia » Sielai » Pasakos » Pasakų kategorijos » Pasakų temos » Įgarsintos pasakos » Visos pasakos

Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sunų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
- Duktė tebūnie, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus į popierius, atsiųsk man, tai tada už tavęs tekėsiu. Tėvas galvojo šiaip, galvojo taip ir nežino, ką daryti. Jis ėmė ir papasakojo viską vienam savo tarnui. Tas jam sako: - Ko čia rūpintis? Juk dvare yra didelių šunų: dvylika jų sudeginsi, pelenus supilstys! į popierius, padėsi antspaudus ir nusiusi jai. Bene ji permanys? O po vestuvių, kad ir ras, bene ką jiems bedarys.
Ponas taip ir padarė: sudegino dvylika šunų, pelenus supylė į popierius, prispaudė antspaudus ir nusiuntė raganai. Ta apžiūrėjo visus popierėlius, apuostė ir pasakė tinkanti tekėti.
Po vestuvių, parvažiavusi į dvarą, pradėjo visur uostinėti - šmukšt šniukšt ir tarė:
- Kas čia smirdi? Tie visi, kas čia yra nereikalingi, juodvarniais teišlekia!
O jos posūnių būta tuokart rūsyje. Tuoj visi vienas paskui kitą strikt ant lango ir skrido išskrido.
Ir liko tėvui tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolius - tėvas buvo uždraudęs dvariškiams jai pasakoti.
Vieną kartą - mergaitė buvo jau dvylikos metų - dvariškiai ėmė šnekėti:
- Argi ta viena dukrelė buvo mirusios ponios?
Vienas jų atsakė:
- Kur tau! Buvo sūnų dvylika, bet kai ponas vedė raganą, tai ji visus juos užkeikė, ir išlėkė visi juodvarniais!
Mergelė, išgirdusi dvariškių kalbą, ir išsirengė eiti savo brolių ieškoti. Pasisiūdino dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika paklodžių, užvalkčių dvylikai pagalvių ir išėjo, susirišusi visus daiktus ryšelyje.
Ėjo ėjo per laukus, per miškus. Ką tik susitinka, vis klausia, ar nematė jos brolių, juodvarniais lakstančių, ir visi atsako nematę. Beeidama per didelę girią, užėjo atsiskyrėlį; pas tą įėjusi, klausia, gal yra matęs kur jos brolius, juodvarniais lakstančius. Atsiskyrėlis jai sako:
- Nesu matęs, bet aš turiu valią ant visų debesų; pernakvok čia pas mane, rytoj susišauksiu visus debesis, tai tie, jei bus, tai bus matę.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė debesis. Kai sugulė tie debesys apie jo trobelę, tai pasidarė tamsu kaip juoda naktis. Išėjo atsiskyrėlis laukan ir klausia debesų:
- Ar nesat kur matę dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Visi atsakė, nė vienas nematęs, ir išsiskirstė kiekvienas sau.
Tada tas atsiskyrėlis jai sako:
- Kai šiandien eisi per tą girią, tai vakarop rasi mano brolį, taip pat atsiskyrėlį; jis turi valdžią ant visų vėjų; jis vėjus paklaus, ar tie bus kur užputę tavo brolius.
Ir išėjo mergelė. Eina eina per tą girią, apie vakarą priėjo kitą atsiskyrėlį. Įėjo ir to pasiklausti, ar jis nematė, ar negirdėjo jos brolių, juodvarniais lakstančių. Ir tas atsakė:
- Aš nieko nežinau. Pernakvok pas mane, rytoj rytą susišauksiu visus vėjus, tai tie, jei bus kur užputę, tai ir tąu pasakys.
Ryto metą susišaukė atsiskyrėlis visus vėjus. Tie supūtė, suūžė, sušniokštė. Visų išklausinėjo, ir visi atsakė, nei vienas nematęs, nei vienas niekur neužėjęs. Tada atsiskyrėlis jai sako:
- Kai šiandien eisi per tą girią, apie vakarą atrasi mūsų trečią brolį. Jis turi valdžią ant visų paukščių; jei bus, tai bus koks paukštis juos užtikęs.
Ir mergelė vėl išėjo.
Ėjo ėjo per visą dieną ir vakarop priėjo trečią atsiskyrėlį. Tas vėl jai pasakė:
- Pergulėk pas mane, aš rytoj sušauksiu visus paukščius, tai jie, jei bus kur užėję, tau pasakys.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė visus paukščius. Kad prilėkė, kad priskrido ir didelių, ir mažų paukščių. Išėjo atsiskyrėlis ir klausinėjo visus. Tie visi atsakė, nei vienas niekur nematęs, nei vienas nieko nežinąs. Atsiskyrėlis pulkus atleido, ir visi išsiskirstė. Netrukus kur buvęs, kur nebuvęs šlubas erelis atlėkė. Atsiskyrėlis ant jo sušuko: - Kodėl tu nesiskubinai, ko gaišai?
Erelis atsakė:
- Man koją šaulys pašovė, ir negalėjau veikiai atlėkti. Atsiskyrėlis vėl klausia erelį:
- Ar nesi matęs kur dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių? Erelis atsakė:
- Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis viename kalne gyvena.
Tada atsiskyrėlis davė mergelei dvylika smaigtelių ir įsakė, lipant į tą kalną, vis smaigyti ir smaigyti. - Tiktai,- sako jis,- saugokis, kad nė vienas tau iš rankų neiškristų: jeigu nors vienas iškris, tai ir nebegalėsi ant kalno užlipti.
O ereliui pasakė:
- Tu žiūrėk, kad ji nenukristų ir galo negautų!
Ir išėjo mergelė su tuo ereliu, paplasta lekiančiu, ir nulėkė abudu prie to kalno. O tas kalnas buvo toks aukštas, net už debesis aukštesnis. Emė mergelė tuoj į tą kalną smaigtelius smaigyti ir lipti aukštyn. Smaigė, kaišiojo, gal koks pusvarstis liko, ir būtų jau užlipusi, tik staiga vienas smaigtelis ėmė ir iškrito. Ji, bežiūrėdama į krintantį smaigtelį, ir pati pradėjo kristi. Bet erelis, tupėdamas pakalnėje, tuoj pakilo nuo žemės, griebė sveikąja koja jai už ryšelio, tuoj aukštyn aukštyn, ir užnešė net už debesų. Prinešė prie didelio urvo, paleido ir sako:
- Štai tas urvas, kur jie vakare parlėkę sulenda. Tu, čia įėjusi, rasi dvylika lovų; jas apdangstyk paklodėmis ir visus pagalvius apvalkstyk užvalkčiais, o marškinius, kelnes išdėliok kiekvienam ant lovų. Prie kiekvienos lovos rasi po staliuką ir ant staliukų padėta duonos po kepalėlį; nuo tų kepalėlių galėsi po riekelę atsiriekusi suvalgyti. Prie durų rasi mažiausiojo brolio lovelę, tai, po jąja palindusi, galėsi pati pernakvoti.
Erelis, viską jai pasakęs, nulėkė sau, o ji įlindo į tą urvą.
Tenai rado viską taip, kaip jai tas erelis buvo išpasakojęs.
Paklodėmis apdangstė lovas, užvalkčiais apvalkstė pagalvius, kelnes ir marškinius kiekvienam ant lovų išdėliojo, pavalgė, nuo kiekvieno kepalėlio atsiriekdama po riekelę, palindo po mažojo brolio lova ir atsigulė. Atėjus vakarui, tuoj ir išgirdo:
juodvarniai sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą; visi džiaugėsi, kad pataisytos lovos ir padėti marškiniai su kelnėmis. Visi apsitaisė, eina valgyti, žiūri - jų duona nuraikyta. Vyresnysis sako: - Lovas ir mus pačius aprėdė - gerai, bet kad duonos trūksta, tai negerai; na, bet ką padarysi!
Pernakvojo, rytą atsikėlę sukranksėjo ir išlėkė sau. Tada atsikėlė iš palovio ir mergelė. Lovas paklojo, trobą iššlavė, viską sutvarkė ir laukia brolių. Pavakary vėl atsiriekė po riekelę nuo kiekvieno kepaliuko ir palindo po mažojo brolio lovele. Vakare ir vėl ėmė juodvarniai kranksėti, ir suėjo į trobą visi broliai. Vyresnysis sako:
- Matai, ir vėl duona nuvalgyta. Jau kas nors negeras yra įsimetęs. Dabar dar nieko nedarysiu, bet jei trečią dieną taip bus, tai, nors visą kalną sugriausiu, bet turėsiu rasti.
Mergelė gulėdama išsigando ir galvoja, kas bus. Jau visi broliai miega, knarkia, o ji negali užmigti, ir tiek. Kentusi kentusi pagaliau ėmė savo jaunesnįjį brolį budinti ir truktelėjo jį už kojos. Tas klausia:
- Kas čia?
Si tylomis atsakė:
- Aš, broleli, jūsų seselė, atėjau, susiieškojau jus; bet kad anas brolelis pyksta, barasi, ką aš dabar darysiu?
Brolis jai atsakė:
- Na ką dabar darysi? Būk, kaip buvusi, rytoj pamatysime.
Ryto metą atsikėlę visi broliai jau taisosi eiti laukan, mažasis ir ėmė sakyti:
- Na, broli, vakar žadėjai kalną ardyti, versti, o kad rastum kokį giminaitį ar seserį, ką tada darytum?
Vyresnysis brolis sako:
-Matau, kad tu jau žinai, kas čia yra, na tai pasakyk kas?
Sis, atidengęs paklodę, tarė:
- Lįsk, sesele, laukan, kaip jau bus, taip.
Tada vyresnysis brolis ir sako:
- Kad tu būtum iškentusi namie dar vienerius metus, tai būtum mūsų sulaukusi, o dabar, sesele, reikės ir mums, ii tau vėl vargti dar dvylika metų. Jei iškentėsi nieko nešnekėjusi per tiek metų, tai dar pasimatysime.
Tai pasakęs, liepė seselei sėsti jam ant nugaros, ir visi, pavirtę juodvarniais, nulėkė. Jie nunešė seserį į didelę girią, pasodino į eglės viršūnę, atsisveikino ir paliko. Ilgai ji ten sėdėjo, net drabužiai visai suplyšo.
Vieną dieną į tą girią atėjo medžiodamas karalaitis su savo dvariškiais. Bematant šunys apstojo tą medį, kur mergelė sėdėjo, ir pradėjo loti. Tuoj atėjo karalaitis su medžiotojais, matlo - medyje žmogus. Ir šiaip jį kalbina, ir taip kalbina, tyli.
Ir tiek. Saukia - lipk laukan, gąsdina - nušausime, o jis vis tyli ir tyli. Tada karalaitis tarė savo tarnui:
- Lipk ir iškelk laukan, pamatysime, kas gi ten yra.
Tas ir įlipo. Mergelė rodo, tartum norėdama pasakyti esanti be drabužių. Medžiotojas, išlipęs laukan, pasakė karalaičiui: ip medyje esanti jauna graži moteriškė, tiktai ji be drabužių.
Karalaitis davė tarnui drabužius, ir šis nunešė mergelei. Toji apsirėdė ir išlipo iš medžio. Karalaičiui taip ji patiko, kad jis niekados nenorėjo kitos nė matyti. Parsivedęs namo, pasisakė , savo tėvams norįs imti ją sau už pačią. Tėvai nenorėjo nebylės marčios, bet, ilgai prašomi, leido. Ir karalaitis vedė dvylikos brolių seselę. Po kelerių metų juodu susilaukė s€naus. Tą dieną karalaičio nebuvo namie, o jaunąją karalienę slaugyti buvo pakviesta jos pamotė ragana. Toji ragana vaikelį išmetė laukan ir, sugriebusi šuniuką, rodo visiems:
- Žiūrėkite, koks jos vaikas!
Nusigando karalaičio tėvai ir parašė sūnui raštą, kad jis greičiau grįžtų namo ir savo pačia atsikratytų. Karalaitis grįžo, pažiūrėjo į savo pačią ir nutarė nieko jai nedaryti; ji tokia gera, tokia graži esanti.
Po metų juodu susilaukė kito sūnaus. Karalaičio taip pat nebuvo namie, ir vėl jos pamotė ragana vaikelį išmetė laukan, pagriebė kačiuką ir rodo visiems:
- Žiūrėkite, kas dabar!
Visi stebėjosi, ir tėvai nurašė sūnui raštą. Sūnus vėl parašė namo, kad niekas nieko jai nedarytų be jo paties. Su grįžo karalaitis namo ir sako, kad jo pati labai graži, patin kanti jam ir dar toliau žiūrėsiąs.
Dar po metų,- karalaičio vėl nebuvo namie,- gimė trečias sūnus. Ragana, jos pamotė, vėl išmetė sūnų laukan ir rodo visiems gimusį šuniuką. Tėvai vėl rašo jam greičiausiai skubėti namo ir daryti jai ar šiokį, ar tokį galą. Karalaitis parkeliavo namo, bet jam baisiai gaila žudyti savo pačią. Nebežinodamas, kas čia reikia daryti, jis ir sako:
- Žinokitės, darykite, kaip išmanote!
Teisėjai apkaltino ją ir nubaudė kaip raganą sudeginti.
Sukrovė didelį laužą, uždegė ir veda, bet netrukus užėjo didelis lietus ir užliejo ugnį. Ir vėl liepė privežti sausų medžių. O jau visai baigiasi dvyliktieji metai, tiktai vienos valandos bereikia, tuoj atskris jos broliai. Kaip tiktai ėmė kurti iš naujo ugnį, žiūri - atplasnoja, atlekia dvylika juodvarnių, atlekia ir leidžiasi. Tuoj nusileido pirmasis, virto žmogum ir atsivedė už rankos trejų metų sūnelį; nusileido antrasis ir atsinešė sūnelį antrų metų; trečiasis nusileidęs atsinešė dar vystykluose, ką tik gimusį vaikelį. Tuoj visi broliai pribėgo prie laužo ir sušuko:
- Ką jūs čia dirbate? Kam jūs nekaltą mūsų seselę norite nužudyti? Geriau meskite į ugnį pamotę raganą!
Ir jie viską papasakojo, kaip toji ragana tik gimusius vai kučius išmesdavo laukan, ir kaip jie tuoj juos pasiimdavo ir augindavo. Dabar ir seselė viską pasakė; savo brolelius labai mylėjusi, už tai taip ilgai ir tylėjusi. Tada visi pagriebė tą raganą ir įmetė į ugnį.
Karalius pakėlė didelį pokylį. Ir aš ten buvau, ir aš daug mačiau, ir aš ten valgiau ir gėriau, per barzdą Varvėjo, burnoj neturėjau.
G a i r ė s » Lietuvių liaudies pasakos » Pasakos apie brolius » Pasakos apie mergaites » Pasakos apie burtus

• 2019 Rugsėjo 22 d. .

• Rudosios Žemės KIAULĖS (Šerno) metai (iki 2020-01-24)

• Pasveikink varduvininkus: Digna , Eiganta , Eigantas , Eigantė , Mauricijus , Tamošius , Tarvina , Tarvinas , Tarvinė , Toma , Tomas , Tumas , Virmantė ,

• Šios dienos istorijos faktai

• Šiandien pasiklausome: Lapalux - Without You (TWOS Remix)

Faktai apie vorus..... Lietuvoje gyvena irgi keletas vorų rūšių, kurios gali įkąsti ir žmogui, tačiau tai nėra mirtini įkandimai, prilygsta širšės įgėlimui....

Rumšiškių apžvalgos bokštas..Tai 15 metrų aukščio bokštas Kauno marių regioniniame parke, jo statyba atsiėjo maždaug 90 tūkst. litų ir yra mokamas, į jį įkopti galima tik nusipirkus Rumšiškių liaudies muziejaus bilietą.....

Lietuvos liaudies buities muziejus..... tai muziejus po atviru dangumi, atidarytas 1974 m. Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai didžiausias ir žinomiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje, beto...

Pasakų autoriai

 DĖMESIO! Jei radote netikslumų, ar radote tai ko neturėtų čia būti, ar žinote (jei nenurodyta) pasakos kilmę ar autorių, ar norėtute pasidalinti savos kūrybos pasaka - brūkštelkit mums :))

Automatinis tekstų vertimas..Automatinis tekstų vertimas - verčia tekstus iki 1000 simbolių per kartą, tad jei prisireikė vertėjo..
Namų puošimas velykoms..... tai ar puošiate namus? Kaip bebūtų, kelios įdomesnės, orginalesnės idėjos pasižvalgius po internetą
DRUSKININKŲ Kalėdinė eglutė ir dekoracijos 2017..... kalėdinės dekoracijos 2017-aisiais metais, vienam, turbūt nesuklysiu parašydama.. didžiausių Lietuvos sveikatingumo miestų