Buvo kartą maža mergaitė, mirė jos tėvas su motina, ir ji neturėjo nei kambarėlio gyventi, nei lovos gulėti, nei nieko kito, tik menkus drabužėlius ant kūno ir rankoj duonos kąsnelį, duotą jai vienos geros širdies. Bet ji buvo gera ir dievobaiminga. Visų pamiršta, išėjo mergaitė į lauką tikėdamasi, kad jos Dievas neapleis. Lauke sutiko ją pavargėlis ir sako:
- Oi, duok manką užkąsti, baisiai esu alkanas. Mergaitė padavė jam visą savo duoną ir tarė:
- Valgyk į sveikatą, - ir nuėjo. Toliau sutiko-ją vaikas ir ėmė prašyti: - Šąla man galva, duok ką nors apsisukti.
Mergaitė nusiėmė kepuraitę ir atidavė jam. Toliau paėjusi sutiko vėl šąlantį vaiką ir prašoma atidavė jam savo apsiaustėlį; paskui sutiko dar vieną ir atidavė jam striukelę.
Pagaliau nuėjo į mišką, jau visai sutemo, ir čia vėl ji patiko vaiką, o tas paprašė marškinių.
Mergaitė pagalvojo: Dabar tamsi naktis, niekas manęs nematys, galėčiau apsieiti be marškinių ir atidavė jam marškinius palikusiai be nieko jai vėl atsirado ant kūno ploniausios drobės marškiniai, o iš dangaus ėmė kristi žvaigždės ir virsti į žibančius sidabro dolerius. Ji prisirinko pilną sterblę pinigų ir buvo turtinga visą amžių.
G a i r ė s »
Trumpos pasakos »
Brolių Grimų pasakos »
Pasakos apie turtus