Velykø eglutë - paprastai tam yra prisiskinama iðsprogusiø kaèiukø arba þilvièiø ðakeliø, ant jø prikabinëjama sausainiø, popieriniø avinëliø, paukðèiukø. Taip pat nereikëtø uþmirðti ir kiauðiniø pakabinti. Aiðku tuðèiø, be tryniø ir baltymø, juos pradûrus abiejuose kiauðinio galuose ir iðpûtus baltymà su tryniu. Reikëtø pakabinti 9 ar 12 kiauðiniø, mat ðie skaièiai laikytini magiðkais, neðanèiais laimæ. Tikëta, kad kiauðiniai nuo ðio medelio neða laimæ ir sëkmæ.


Velykø prietarai.

* Per velykas negalima ilgai miegoti ir ðukuotis - galvà skaudës.
* Reikia ðaudyti á virðø - taip nelaimes ir piktas dvasias nuvysite.
* Jei velykø rytà, prieð pat saulëteká, nusiprausite ðaltu vandeniu - visus metus nesirgsi
* Kad visus metus nieko nepritrûktø, pirmàjá nuluptà kiauðiná supjaustyk ir padalyk po gabalëlá visiems ðeimos nariams.


Velykø apeigos.

* Reikia prisiskinti berþiniø ðakeliø ir uþtvoti dar miegantiems namiðkiams per "uodegas". Ðie prabudæ turi duoti jums kiauðiná. ( Tik nepersistenkit...)
* Per Velykas einama bukyniø. Dauþdavo kiauðinius daþniausiai vyrai. Tas, kurio kiauðinis buvo stipriausias, garsëdavo per kelis kaimus.
* Ridinëjami kiauðiniai yra per specialø lovelá. Tas, kurio kiauðinisnuriedëdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalëtoju, bet ir laimingu þmogumi, kuriam viskas sekasi.
* Velykø dienà vaikai, daþniausiai iki 8 metø, eina kiauðiniauti. Atëjæs á trobà vaikas turëtø sudainuoti nedidelá posmelá, pvz.: „að maþas vaikelis, kaip pupø pëdelis...“ ir ásikiðti pirðtà á burnà – tai buvo þenklas, kad jis praðo kiauðinio. Ákiðti du pirðtai reiðkë, kad vaikas praðo dviejø kiauðiniø. Buvo ir tokiø, kurie ásikiðdavo á burnà ir daugiau pirðtø, bet tuomet paprastai jie iðvejami uþ gobðumà, deja...
* Vaikinai per Velykas eina dëdinëti. Tai yra praðyti kiauðiniø pas merginas. Ta, kuri neturi kiauðiniø, yra prievarta nuvedama á viðtidæ ir sodinama á viðtos gûþtà perëti.
* Suaugusieji eina lalauti. Pasiëmæ barðkuèius jie eina á laukus ir laimina jø ðeimininkus dainomis. Lalavimu ði apeiga vadinama todël, kad dainø priedainiuose bûdavo þodþiai : „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivës Lelos garbei. Vëliau á já átraukta netgi krikðèioniðkø elementø, pvz.:

„Kur akëta, te gyvuoja, ei lalo
Kur uþsëta, te þaliuoja, ei lalo
Ðventas Jurgis rasà krëtë, ei lalo
Ðventas Jonas mëðlà veþë, ei lalo
Ðventas Jokûbas rugius kirto, ei lalo
Ðventa Ona pëdus riðo, ei lalo...“

Tad, neuþmirðkim senøjø tradicijø...