Vėlinių vakarą plevenanti žvakės liepsna, kurią ant kapo uždega giminės ir artimieji tai ir yra atminties ir pagarbos mirusiajam ženklas.
Ne tik Vėlinių ar Visų šventųjų dieną įprasta uždegti žvakeles ir prisiminti mirusiuosius. Mirties valandą taip pat uždegama žvakė ir sukalbama malda. Tačiau deganti žvakė simbolizuoja ne mirtį, o išliekančią gyvybę. Beto nuo seno tikima, kad ugnis - vienintelė stichija, kurios bijo Šėtonas.
Paprotys mirties valandą uždegti žvakutę būdingas daugeliui tautų, nepaisant to, kad kiekviena tauta turi savus, išskirtinius ritualus, tradicijas bei požiūrį į Mirtį. Štai viena iš Indijoje gyvenančių genčių parsai, nedelsdami išeina iš namų, kuriuose tuoj apsilankys mirtis. Prie besiruošiančio iškeliauti į nebūtį žmogaus lieka tik šventikas, bet ir jis, sukalbėjęs maldą, tuoj pasišalina. Tada į kambarį atvedamas šuo, kuriam įsakoma žiūrėti mirštančiajam į veidą. Laikoma, kad šuo - vienintelis padaras Žemėje, kurio bijo demonai, tykantys pasigrobti mirštančiojo sielą. Esą svarbiausia, kad tarp mirštančiojo ir šuns nekristų nė mažiausias šešėlis. Priešingu atveju šuns žiūrėjimas neturėtų jokios galios.
Laidotuvių apeigos įvairiose pasaulio tautose taip pat įprasminamos atatinkamais ritualais. Pvz., Indijoje mirusiųjų kūnai yra deginami. Didžiausias indo troškimas - būti sudegintam ant Gango kranto, kad vėliau pelenus paliestų šios šventos upės vanduo.
Japonai mirusiuosius laidoja tik naktį. Lydintieji rankose neša po žibintuvėlį ir tyliai gieda. Remiantis Islamo religija, mirusieji privalo būti palaidoti iki kitos dienos pradžios, kol išauš aušra.
Lietuvoje įprasta iš patalpų, kuriose atsisveikinama su mirusiuoju, išnešti arba tamsiais vienspalviais audeklais pridengti paveikslus ir veidrodžius. Būkštaujaujama, kad veidrodžio atspindžiu mirusysis nepakenktų gyviesiems ir kad per jį mirusiojo siela nesugrįžtų pašaukti ko nors iš gyvųjų.Mums t.y. lietuviams įprasta šalia žvakės ant žmogaus kapo ar namuose, kuriuose aplankė Mirtis, padėti eglės šakutę, simbolizuojančią amžiną gyvybę.
Dar vienas su Mirtimi susijęs simbolis - gedulas, arba viešas mirusiojo gedėjimas. Jis dažniausiai trunka nuo kelių dienų iki kelerių metų. Gedulas įprasminamas tam tikromis spalvomis. Lietuvių gedulo spalva - juoda, indų - balta, o pvz. kinų - geltona. Yra kraštų, kuriuose mirusiųjų negedima, pvz., Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse. Indijoje gedima ir raudama tik jaunų žmonių ( apskritai Mirtis indams - ne tragedija, nes manoma, kad gyvenimas yra sunkesnis negu mirtis)
Gedulą įprasta reikšti ne tik atitinkamomis spalvomis, bet ir ryškiai matomomis formomis.
Kai kuriose Azijos gentyse vyrai nusikirpdavo ilgus plaukus, nusiskusdavo barzdas. Moterys laikinai atsisakydavo įpročio spalvinti savo kūną, paslėpdavo auskarus. Malaizijoje iki šių dienų išlikęs paprotys gedulo metu barstyti vieniems kitų galvas pelenais. Gedint mirusiojo savo drabužiais ir išvaizda siekiama parodyti gailestį, liūdesį, sielvartą ar netgi simpatiją. Yra tautų, kuriose gedulo drabužiai vilkimi siekiant išvengti mirusiųjų persekiojimo. Manoma, kad kitaip nei įprasta apsirengusio žmogaus mirusieji neatpažįsta. Gedulas - labai subtilus dalykas. Lietuvių liaudies papročiai numato gedint artimo žmogaus tam tikrą laiką nesilinksminti, nešioti gedulo drabužius ar bent juostelę kairiajame drabužio atlape. Mirus tėvams dar šio amžiaus pradžioje gedulo ženklus vaikai turėdavo nešioti vienerius metus, tėvai mirus vaikams - pusmetį. Šiandien gedulo laikas jau nėra griežtai reglamentuotas. Svarbiausia - nepamiršti iškeliavusio amžinybėn artimo žmogaus, sutvarkyti jo amžinojo poilsio vietą, pasimelsti už jo vėlę. Yra toks paprotys, deja jis nėra populiarus, pagerbiant mirusiojo atminimą pasodinti medį...
Iki šių dienų išlikusi tradicija pagerbti ir prisiminti mirusįjį 3, 6, 9, 40 dieną po jo Mirties, o taip pat paruošti gedulingą Mirties metinių minėjimą. Lietuviai nuo seno tiki, kad trečiąją mirties dieną artimiesiems dera iškilmingai atsisveikinti su mirusiojo kūnu, kad šeštąją atsiskiria mirusiojo eterinis kūnas, devintąją - mirusiojo siela atsisveikina su artimaisiais, keturiasdešimtąją - su šiuo pasauliu.
Kelionė anapus yra apgaubta paslapties ir mistikos šydu.Patyrusieji klinikinę Mirtį (sugrįžę iš Anapus ir vėl susijungę su fiziniu kūnu) vienbalsiai tikina, kad svarbiausia šiame gyvenime - meilė. Ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems. O kaip dažnai įvertiname žmogaus gerumą?...deja, dažniausiai tik jam išėjus į Nebūtį...
Tat, stabtelėkime, šiame beprotiškai skubančiam pasauly, bent šias dienas - argi pasaulis dėl to sugrius? - ir pagerbkime savo artimuosius sukalbėdami maldą, - tylaus pasikalbėjimo su mirusiuoju simbolį... ir žinoma uždegim žvakeles...
Išoriniai pagarbos ir meilės ženklai, paliekami kapinėse, dažniausiai būna skirti, deja, pasauliečiams, kurie gali pagirti, ir apkalbėti, ir pakritikuoti, tačiau niekada neatstos tikrojo, nematomojo ryšio su mums brangiais mirusiaisiais...būtent malda ir yra tas ryšys...
» Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės. Ilgės
Jūs esate »
Pradžia »
Šventėms » Kalendorius »
Mėnesiai »» Lapkritis
[juokauju])
[0]
[0]
