Tai kilnojama data, ðvenèiama sekmadiená po sausio 6-osios. Tai grynai krikðèioniðka ðventë.

Vieðpaties Krikðto ðventë toliau plëtoja velykinæ Vieðpaties Gimimo ir Apsireiðkimo prasmæ. Kalëdos, iðminèiø apsilankymas prie Kûdikio lopðio, Jëzaus Krikðtas yra ne tik istorinio Jëzaus gyvenimo epizodai, bet Velykø slëpinio etapai.

Kiekvienoje ið ðiø ðvenèiø galima áþvelgti sàsajà su pagrindiniu liturginiø metø slëpiniu: Jëzaus mirtimi ir prisikëlimu, taip pat jo atëjimu laikø pabaigoje. Kristaus Krikðtas Jordane apreiðkia þmonijai skirtà iðganymà. Kristus èia apsireiðkia kaip Sûnus, Dievo Avinëlis, naikinantis pasaulio nuodëmæ. Jëzus patvirtinamas kaip Mesijas ir Karalius. Rytø Baþnyèiø liturgijoje ypaè ryðki Epifanijos etapø vienovë. Kristaus apsireiðkimas prie Jordano toliau atskleidþiamas jo apsireiðkimu mokiniams Kanos vestuvëse.

Þmogus Jëzus iðgyveno sàmonëjimo ir mokymosi procesà ( plg. Lk 2, 52). Augdamas Jëzus tolydþio vis labiau suvokë ryðá su dangiðkuoju Tëvu. Pasirodydamas vieðai kaip Mesijas Jëzus gauna regimà ir girdimà patvirtinimà. Pirmasis Jëzaus pamatytas þenklas buvo „prasivëræs dangus”. Dangus atsiveria pasauliui. Antrasis þenklas – ant Jëzaus nusileidþianti balandþio pavidalo Dvasia. Ðis þenklas nurodo tai, kà skelbë Jonas Krikðtytojas, pranaðaudamas krikðtà Ðventàja Dvasia. Maudynës ávaizdá pakeièia perliejimas jëga: „Dangaus karalystë jëga puolama, ir smarkieji jà sau grobia“ (Mt 11, 12). Treèiasis þenklas yra ið dangaus girdimas Tëvo balsas. Dievas prabyla á pasaulá per savo Sûnø. Ðie stiprûs Dievo ásiverþimo á þmoniø pasaulá ávaizdþiai tarsi árëmina Ásikûnijimo ávyká. Dievo ásikûnijimas reiðkia jo áþengimà á pasaulio ðirdá. Iki ðiol ðvæstuose Epifanijos etapuose dieviðkasis spindesys kaip ta iðminèius vedusi þvaigþdë spindi virð pasaulio. Þmonës su nuostaba þvelgia á Apsireiðkimo slëpiná, taèiau pats Dievas nesikiða. Prie Jordano ið dangaus nuskambëjæs balsas: „Tu mano mylimasis Sûnus, tavimi að gëriuosi“ papildo Kalëdø þinià, kai anuomet ið dangaus pasigirdo: „Þemëje ramybë jo mylimiems þmonëms“.

Krikðtas reiðkia pasinërimà ir iðnirimà. Toks yra Jëzaus gyvenimo kelias. Ið Tëvo ðlovës aukðtybiø jis nusileidþia á paèià þmogiðkumo gelmæ, pasineria Jordano vandenyse ir Kryþiaus mirtyje. Jis iðeina ið Jordano, keliasi ið kapo á savo Tëvo ðlovæ. Kiekvieno ið mûsø krikðtu pasikartoja ðis slëpinys. Mums taip pat atsiveria dangus, Dievas priima kiekvienà kaip mylimà vaikà.

Jono teiktas atgailos krikðtas skyrësi nuo Jëzaus ásteigto ir jo mokiniø teikiamo krikðto. Þmonës miniomis plûdo pas Jonà, jie iðpaþindavo savo nuodëmes. Po Jono Krikðtytojo panardinimo þmonës iðeidavo vidujai ðvarûs. Jono krikðtà galima palyginti su indo iðvalymu. Ið sutepto indo pirmiausia iðpilami neðvarumai, po to jis kruopðèiai iðplaunamas. Jono klausytojai, iðpaþindami nuodëmes, tarsi „iðpildavo“ neðvarumus, po to Jordano vandeniu bûdavo nuplaunami. Jø ðirdys likdavo ðvarios, bet tam tikra prasme tuðèios. Jonas Krikðtytojas ruoðë þmoniø ðirdis malonës pripildymui, taèiau pats nebuvo ágaliotas tos malonës teikti. Jëzaus ásteigtas sakramentinis krikðtas ne tik nuvalo þmogaus ðirdá, bet ir pripildo jà didþiausiu turtu – paties Dievo buvimu.

Jëzus kreipësi á Jonà praðydamas pakrikðtyti já vandeniu. Jis neiðpaþino nuodëmiø, nes jø neturëjo, jam nereikëjo nuskaistinimo, nes buvo ðventas. Priimdamas krikðtà Jëzus parodë, kad mums reikia to dvejopo akto – nuvalymo ir malonës pripildymo. Kai kurie katalikai Krikðto arba Susitaikinimo sakramentus suvokia tik kaip nuvalymà nuo nuodëmiø. Jø manymu, jei ðirdies neslegia didelës nudëmës, neverta rûpintis jø nuvalymu. Tokia màstysena bûdinga veikiau Jono, o ne Jëzaus mokiniams. Tyra ðirdis yra didþiulë vertybë. Taèiau didþiausia kiekvieno krikðèionio vertybë yra tai, kad jo ðirdyje yra Dievo ðventovë. Suskilæs molinis pilnas aukso àsotis yra brangesnis uþ tuðèià kriðtolo indà. Graþiausia baþnyèia su tuðèiu tabernakuliu tëra tik iðkilus pastatas. Tik Eucharistija pripildo pastatà gyvojo Dievo buvimu. Panaðiai ir þmogus, pripildytas Ðventosios Dvasios, tampa tikru krikðèioniu.