Atėjau vieną dieną į darbą, tai buvo ruduo. Savijauta ne kokia, prasta, kaip jaučiausi, taip turbūt ir atrodžiau. Beto naujas darbas pažįstamų mažai.
Per kavos pertraukėlę priėjo bendradarbis ir sako:
- Kaip gražiai, sveikai atrodai.
- Tu toks , beširdis ? pats niekada nesergi turbūt, tai ir kitų neužjauti ? atrėžiau aš.
Kitą rytą, jau linksmesnė atėjau į darbą. Tas pats bendradarbis prie durų mane pasitinka , tokiais žodžiais:
- Nejaugi, ir tau gelta? Pageltusi kaip morka.
įėjau į kalidorių , o ten kitas kolega susirūpinusiu balsu:
- Ar jums tik ne plaučių uždegimas? Raudona kaip ugnis.
Jau beeinančią link kabineto pasiveja tokie , kažkurio bendradarbio, žodžiai:
- Laimut, skubėk į polikliniką: tu juk pažaliavusi, kaip mūsų viršininko kalaraištis.
Dar vienas bendradarbis, atėjęs į kabinetą ir atnešes ataskaitas, sušunka:
- Na ir atrodai tu šiandien: pamėlynavusi, kaip mano, senelė prieš mirtį?
Tik išgirdus jo žodžius ir apalpau, atmerkiu akis.. vieta tai visai nepažįstama?
[Istorija, pagal tikrą faktą, tik truputėlį pagražinta, vardai pakeisti, tačiau istorijos herojai tikri.. Laima
]