Pas mums šį savaitgalį buvo atvažiavęs draugo draugas, pavadinkim jį Rimu ( vardas pakeistas maža kas) iš Vilniaus. Studijų laikų draugelis, abu gyveno vienam bendrabučio kambarį. Kokius penkis metus buvo nesimatę, tad, džiaugsmui nebuvo ribų jam, o man nė šis nė tas, aš jo nepažinojau.
Jau po vidurnakčio, vyručiai jau "šiltutėliai" ne vieną puslitrį išmaukė, skęsdami prisiminimuose. Ir dar vis, sukišę nosis, kvatojo:
- Ar tu prisimeni, kai antram kurse...
- O tu ar neužmiršai, kai įpusėjus trečiam....
Ale matau, tam galo nebus. tad, paraginau:
- Užteks sapalioti, eikit gulti.
- Rimuk - sako mano draugas - tu neužpyk, lova tai viena, gulsime trise, tu prie sienos, aš per vidurį.
Nespėjus dar įmigti, kažkas skambina į duris. Draugas nuėjo atidaryti.
Rimas tuo metu tyliai pasislinko arčiau manęs ir pradėjo kelti koją. Aš net virptelėjau ir sakau:
- Išdykėli, juk nespėsi?
- Spėsiu - ramiai atsakė mūs svečias, jau visą šlaunį uždėdamas ant manęs.
Aš jau kaip ir išsigandau, ir tyliai kuždu:
- Kvailiuik, girdi, pokalbis su kaimynu eina į pabaigą, nespėsi.
Tik staiga Rimas persiropštė per mane, pribėgo prie stalo, prisipylė stiklinę degtinės, išgėrė ir grįžęs į savo vietą, tyliai sukuždėjo:
- Juk sakiau, kad spėsiu, štai ir spėjau!
[Istorija, pagal tikrą faktą, tik truputėlį pagražinta, vardai pakeisti, tačiau istorijos herojai tikri.. Laima
]