Sumaniau kad Kovo 8 išvakarėse, reikia suruošti šventinę vakarienę, visgi šventė.. Pasikviečiau keletą draugų.
Kovo 7 d. ankstyvas rytas, plušu virtuvėj. Staiga telefono skambutis. Pakeliu ragelį pasirodo skambina draugas, pavadinkim jį Rimu, kurį buvau pasikvietus vakarienei ir sako:
- Laimut, nepyk, bet negaliu šiandien atvažiuoti, susirgau sloga.
Padėjus ragelį, pagalvojau.. kaip čia dabar, gi draugas, reikėtų aplankyti? ligoniukai, juk, dažnai lengvabūdiškai žiūri į savo ligą - pagalvojau - gal kataras, o gal kas nors blogesnio :(, nee, pagalvojau.. reikia aplankyti.
Paskambinu kitiems. Susitarėm tryse: aš, mano draugė, pavadinkim ją Veronika ir jos draugas, pavadinkim jį Artūru (Vardai išgalvoti - maža kas).
Nuvažiavome.. Rimas sėdėjo apsivilkęs pižamą ir pietavo ar gal vakarieniavo, nes buvo jau kaip ir pradėję tempti.. valgė omletą. Greta stovėjo puslitris degtinės.
- Kas tau yra?- paklausiau.
- Sloga, - atsakė Rimas
- Iškvietei gydytoją? - susirūpinus paklausė Veronika.
- Ne..
- Privalai iškviesti - sakau - geriausia būtų, gal.. pediatrą?
- Nee, geriausiai būtų išsikviesti greitąją, nuvežtų į klinikas, ištirtų.. pasvarstė Veronika..
Drebančiom rankom Rimas pasiėmė pilną stikliuką , išmaukė ir tuoj pat prisipylė kitą.
- Kaip keista - pagalvojau - o mums tai.. nepasiūlo. Tik staiga, Rimas, kad užriko:
- Ar jūs visi pakvaišote?! Kodėl aš turiu kviesti pediatrą?
- Brolau, dėl viso pikto - paaiškino Artūras - Vaikų ligos yra pavojingos ir suaugusiems.
Rimas vėl išgėrė ir nieko neatsakė.
- Gal tau reikia pastatyti taures? - sakau - arba garstyčių kompresus? Tegu gydytojas tai nusprendžia, kas geriau.
- Ko jūs čia visi atėjot? - piktai paklausė Rimas - Kokia cholera čia jus atnešė?!
- Negalime palikti tavęs vieno, juk mes tavo draugai - bando aiškinti Veronika - O gal tave chirurgas pažiūrėtų?
Staiga.. Rimas į Veroniką meta prakastą omletą, bet laimei nepataiko.
Aš su Artūru susižvalgau, mes paeinam truputį į šalį. Ir sakau:
- Jis , matyt, nelabai gerai jaučiasi. Artūras man palinksi galva.
Rimas niekuomet nesiskudė klausa, tad, nenuostabu jis mus išgirdo ir, kad sušuko:
- Sloguoju, leiskite man ramiai sirgti.
Aš jau šnabždu Artūrui:
- Gal, jo nervai netvarkoj? kartais tai pasireiškia labai keistai.
Rimas pradėjo laidyti į mus įvairius daiktus ir nusiramino tik tada, kai greitosios pagalbos gydytojas padarė jam injekciją. Po to jis jau ramiai leidosi išvežamas į ligoninę.
O mes jo trys draugai stovėjome prie jo namo durų ir džiaugėmės ir buvom laimingi.
- Matot, kaip gerai, kad atėjom jo aplankyti, - pasakė Veronika.
- O jam atrodė, kad jis serga paprasta sloga - pridūriau aš..
- Gerai.. draugus pažinsi nelaimėje, turbūt taip masto dabar Rimas - pritarė Artūras.
Tuo metu, pro mus praėjo mergina ir pasuko link Rimo laiptinės. Mes dar pastovėjome, pakalbėjome.. Rimo buto languose, užsidegė šviesa.
Artūras, pastebėjęs, mano liūdną žvilgsnį langų pusėn.. eime į kokį klubą, pasėdėsim, pasišoksim, nuginsim blogas mintis...
Praėjo keli meteliai, bet taip ir nebuvom susitikę - ką gi suprantama - naujas miestas, nauja valstybė, naujas darbas... ko gero ir nauji draugai :(
[Istorija, pagal tikrą faktą, tik truputėlį pagražinta, vardai pakeisti, tačiau istorijos herojai tikri.. Laima
]