» Metai - rudenio gėrybės (10) :: Kristijonas Donelaitis

 TOP meniu » Sielai »» Eilėraščiai » Eilėraščių temos » Metai » VISI Autoriai » Palik PĖDSAKĄ

Metai - rudenio gėrybės (10)
Eilėraščiai apie gamtą | Autorius: Kristijonas Donelaitis | Daugiau autoriaus eilėraščių

<<<< 9 dalis | 10 dalis


Andai tropijos, kad aš, į baudžiavą jodams,
Kaip šaltyšiui reik, įdrožiau tinginį Slunkių.
Bet jisai, tuojaus mane pešt ir mušt pasikėsęs,
"Eik, - tarė, - snargliau! kas tau rūp? štai gausi per ausį!
Ar jau užmiršai, kaip pons tavo nugarą skalbė?"
Aš, dėl žodžio to biauraus didei nusigandęs,
Jau kur galvą savo nukist visai nežinojau,
Bet kiti baudžiauninkai dainuodami juokės.
Tai atlikom jau, visur niekai pasidarė.
Lygiai kaip antai šašuots pavasario sniegas,
Kad jis pradeda tirpt, žiemos jau nedera keliui,
Lyg taip su garbėms visoms ir man pasidarė.

Ba, kaip jauns buvau (kur dingot, mano dienelės!),
Ai, kaip jauns buvau, visi mane girdavo klapai.
Ar būt pons ar būrs, ar berns ar slūginė kerdžiaus,
Ir vaikai be buksvų ir dar žįsdami papą,
Vislab ir visur, kaip girdit, liaupsino Pričkų.
Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui;
Pons taipo, kaip būrs, šaltyšių niekina seną.
Aš daugsyk, pažebodams sau nuplikusį kuiną
Ir karčius žilus ant sprando jo pamatydams,
Su dūsavimais išvystu savo senystę.
O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,
O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujėgia,
Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės,
Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nuo zūbų.
Taip aš, mislyk tikt, gailiuosi pasenusio kuino;
Nės jis trylika metų, man šuoliais jodinėjant,
Po balnu mane viežlybai į baudžiavą vilko.
Ogi manęs, želėk dieve, nuplikusio tarno,
Jau visai nei šis, nei tas susimilt nesupranta."

"Ak, - tarė jam Enskys, ištraukęs didelį peilį, -
Mans brolau širdings, kam spardais taip susiraukęs?
Juk ir man taip jau kaip tau visai pasidarė.
Štai briedkriaunis šis, ant šalto preikalo kaltas,
Rodos, tikt žiūrėk, jau nei išdilusi delčia
Ar kaip baisiai koks nukumpęs vanago snapas.
Kad aš tai pamatau, tuojaus man giltinė rodos,
Kaip ją molioriaus ranka moliavodama rašo
Ir su jos dalgiu kumpu nugandina svietą.
Ak brolau, šio stungio, šio nudilusio stungio
Aš taipo gailiuos, kad kartais verkt nesiliauju.
Nės jis trylika metų, man dešras mėsinėjant
Ir lašinių šmotus ant svodbų mandagiai piaustant,
Kaip ugnis baisi per mėsą šokdavo kietą
Ir kaip koks smarkus bindokas skeldavo kaulus,
Kaip man Jons, Mikols ir Lauras liudymą duoda.

Bet negana dar bus; aš tau daugiaus pasakysiu.
Kad aš - tikt girdėk, brolau, kaip man pasidarė
Ir kaip būrams dar kasmets daugsyk pasidaro,
Kad jie sau karnų vyžas nusipint užsigeidžia
Ar ką šaudyt ir gardžiai pasikept prasimano.
Aš taip jau, kaip klaps, daugsyk, mudriai šokinėdams,
Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukiaus.
Rods tiesa, mane varts daugsyk užklupo bedirbant
Ir, nesvietiškai kaip vagi visą nupliekęs,
Tuo nei koks baisus razbaininks atėmė kirvį,
Bet dar kuinpalaikį man jis niekados nenukinkė.
Nės aš ne taipo vogiau, kaip tūls balamūtas,
Kurs žiemos čėse, sau ką pasikirst užsigeidęs,
Vis tikt aužuolus, klevus ir drūtmedi vagia,
O paskui, parduot į miestą kur nusibastęs,
Tuo girtuodams ir šokinėdams prageria pelną.
Kad man kartais vogt ar ką išplėšt pasitaikė,
Rods ir aš nesigėdėjau ištiest savo ranką,
Ale ne sau vogiau, bet vis maloningiems ponams.
Juk žinai, kaip mums kasmets reik mezliavą mielą
Amtmonams mokėt, kad jie jau urdelį siunčia
Ar per vakmistrus skvieruot ir mušt nesiliauja.

Ak širdings brolau, didei meldžiu, nepadyvyk
Ir nesakyk liesininkui, kad Obrys, mano bernas,
Medžių vogt ar ką pasikirst kas rudenį rengias.
Aš didei džiaugiuos, tą trūsą jo pamatydams;
Ir, kad žiemą jis ką vogt kuinus pasikinko,
Tuo jam dvi dešri kepti pasteliavęs duodu;
Ir, kad jis vartų neišpantyts parveža medį,
Iš tikros širdies dar trečią pridedu dešrą
Ar, kad jau dešrų netekau, du dideliu sūriu.
Taipgi po tam, krūvelę viežlybai susivogę,
Į arčiausį miestą tuo parduot nukeliaujam
Ir, grašelius grečnus iš medžių sau nusipelnę,
Čyžę užmokėt kasmets kytriai pakavojam.
Taipgi, matai, ir medžių vogt reik razumo grečno.
Todėl ne dyvai, kad tūls glūpoks nabagėlis
Su tabaku draustu ar vogt į girę važiuodams
Gėdiškus vargus ar stroką sau pasidaro.
Bet ir toks dramblys tarp būrų tūls išsiranda,
Kurs, savo lašinius ir zopostą visą suėdęs
Ir už pyvą skinkį vos ar vandenį šliurpdams,
Iš bėdos nei žydas jau priviliot pasipratin.


Toliau skaityti >>>>

[Atsiuntė: Admin]

• 2019 Rugsėjo 18 d. Trečiadienis.

• Rudosios Žemės KIAULĖS (Šerno) metai (iki 2020-01-24)

• Pasveikink varduvininkus: Elita , Galmantė , Juozapas , Minas , Minbartas , Minbartė , Minbutas , Minbutė , Minė , Minga , Mingailas , Mingailė , Mingas , Stanislovas , Stefa , Stefanija ,

• Šios dienos istorijos faktai

• Šiandien pasiklausome: Lapalux - Without You (TWOS Remix)

E-atvirukai visiems ir kiekvienam
Belaukiant švenčių
Foto galerija
Schemos siuvinėjimui kryželiu
Pasakos mažiesiems
IT konsultacijos

 DĖMESIO! Jei radote netikslumų, ar radote tai ko neturėtų čia būti, ar žinote (jei nenurodyta) eilėraščio autorių, ar norėtute pasidalinti savos kūrybos eilėraščiais - brūkštelkit mums :))

Festivalis-konkursas RUMSHK’14..... Festivaliui-konkursui RUMSHK’14 vis labiau artėjant, skelbiame naujienas! Džiaugiamės, kad sulaukėme nemažą kiekį dalyvių konkurse, kas rodo,kad festivalis-konkursas RUMSHK įgauną pagreitį ir ...
Tostai jubiliejaus proga..... Tegul garbingas jubiliejus, Naujų jėgų širdy pasės. Ir pakylės, lyg laisvas vėjas, Ieškot gyvenimo žvaigždės!
Keisčiausi pasaulyje festivaliai ir šventės..... turbūt Ispanija labiausiai garsėja keistų, netgi žiaurių švenčių gausa: pomidorų, ožkų mėtymo, šokinėjimo per kūdikius, prisikėlimo globėjo garbinimo