» Napoleono Bonaparto gyvenimo faktai
TOP meniu »
Pradžia »
Įdomybės »
Biografijos »
Veikla
NAPOLEONAS BONAPARTAS (1769-08-15 - 1821-05-05) » » »
Imperatorius
Napoleonas Bonapartas - Napoleon Bonaparte - Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius Napoleonas I gimė 1769-08-15. Ajače Korsikoje.
... iki jam gimstant Prancūzija užkariavo Korsiką ir jaunystėje Napoleonas buvo korsikiečių nacionalistas, laikęs prancūzus engėjais. Vis dėlto jis buvo išsiųstas i Prancūzijos karo akademiją ir 1785 m., ją baigė ir būdamas šešiolikos tapo antruoju Prancūzijos kariuomenės leitenantu.
Po ketverių metų įvyko Prancūzijos revoliucija ir per kelerius metus naujoji Prancūzijos vyriausybė įsitraukė į karus su keliomis užsienio šalimis. Pirmąją galimybę pasireikšti Napoleonas gavo 1793 m. Per Tulono apgultį (tada prancūzai atėmė šį miestą iš britų), kur jis buvo atsakingas už artileriją. Už pasižymėjimą Tulone jis buvo paaukštintas vyresniuoju karininku ir 1796 m. vadovavo prancūzų kariuomenei Italijoje. Ten 1796-1797 m. Napoleonas laimėjo svarbių pergalių. Į Paryžių jis grįžo kaip didvyris.
Napoleonas kilo į valdžią neįtikėtinai greitai. 1793 m. rugpjūtį, prieš Tulono apgulta, jis buvo niekam nežinomas ne visai prancūziškos kilmės dvidešimt ketverių metų jaunesnysis karininkas. Vos po šešerių metų Napoleonas, dar tik trisdešimties, buvo neginčijamas Prancūzijos valdovas ir tą postą jis išlaikė daugiau kaip keturiolika metų.
Savo viešpatavimo metais Napoleonas atliko svarbią Prancūzijos valdymo bei įstatymų sistemos pertvarką. Jis pakeitė mokesčių sistemą, įvedė aukštesnįjį mokslą, centrinį banką 1801 m. Napoleonas taip pat susidorojo su Direktorijos metais paplitusiu plėšikavimu keliuose. Buvo pertvarkyta teismų sistema; dabar ji priklausė nuo centrinės valdžios. Taip pat Bonapartas nutraukė sukilimą Vandėjoje. Kadangi dauguma Prancūzų buvo katalikai, tai atskryrimas nuo bažnyčios juos labai slėgė. 1801 m. Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Panaikintas bažnyčios atskyrimas, o katalikybė paskelbta valstybine Prancūzijos religija. Taip pat buvo sureguliuoti naujos Prancūzų valdžios ir Katalikų bažnyčios santykiai. Vėliau net buvo susitarta dėl to, kad Napoleonui būtų leista tapti imperatoriumi, nors ir pats popiežius to ir nenorėjo, tačiau vėliau sutiko ir 1804 m. gruodžio 2 dieną Napoleonas kartu su žmona Žozefina gavo imperatoriaus titulą. Sakoma, kad Liudvikas van Bethovenas sužinojęs, kad Napoleonas priėmė imperatoriaus karūną, iš nusivylimo išbraukė Napoleono vardą iš 3-osios simfonijos, kuri buvo būtent jam skirta. Tiek Paryžiuje, tiek visoje Prancūzijoje buvo švenčiama net kelias dienas, nebuvo skaičiuojamos jokios išlaidos.
Napoleonas visada tvirtino, kad yra revoliucijos šalininkas Tačiau 1804 m. jis pats pasiskelbė Prancūzijos imperatoriumi. Be to tris savo brolius pasodino į kitus Europos valstybių sostus. Tai, žinoma, sukėlė kai kurių prancūzų respublikonų pasipiktinimą- toks elgesys, anot jų, buvo visiškas Prancūzijos revoliucijos idealų išdavimas,- tačiau daugiausia problemų Napoleonas sukėlė užsienio karai.
Napoleono karinė karjera- stebinantis paradoksas. Savo genialiais taktiniais manevrais Napoleonas buvo nepranokstamas ir jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu jis padarė neįtikėtinai didelių klaidų. Tos klaidos buvo tokios lemtingos, kad Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Antai didžiųjų karvedžių Aleksandro Didžiojo, Čingischano ir Tamerlano kariuomenės niekada nebuvo sutriuškintos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užkariavimai buvo trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos negu po 1789 m. revoliucijos.
Napoleonas pasižymėjo savęs pervertinimu, jis dažnai lyginamas su Hitleriu. Tačiau Napoleonas buvo tik ambicingas oportunistas, neskatinęs klaikių skerdynių. Valdant Napoleonui nebuvo nieko panašaus i nacistų koncentracijos stovyklas.
Napoleonas labai garsus ir dėl to lengva pervertinti jo įtakingumą. Jo trumpalaikė įtaka buvo iš tiesų milžiniška, turbūt didesnė už Aleksandro Didžiojo, nors daug mažesnė už Hitlerio.
Ilgalaikės įtakos atžvilgiu Napoleonas yra svarbesnis už Hitlerį, nors ne toks svarbus, kaip Aleksandras. Napoleonas padarė svarbių administracinių pertvarkymų, bet prancūzai sudaro mažiau kaip vieną septynioliktąja pasaulio gyventojų, todėl į tai reikia atsižvelgti vertinant tuos pertvarkymus. Prancūzų gyvenimui jie turėjo mažiau įtakos negu pastarųjų dviejų šimtmečių laimėjimai technikos ir technologijų srityje.
Prieštaringai vertinamo Prancūzijos imperatoriaus politinė bei karinė veikla Europos šalims, tarp jų ir Lietuvai, buvo reikšminga dėl kelių priežasčių. Svarbiausia, kad savo žygiais jis išplatino Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjas. Laisvės, lygybės, brolybės ir tautų apsisprendimo principai tapo pamatinėmis Tautų pavasario sąvokomis. Legendinis Napoleono asmenybės pavyzdys įkvėpė 1831 ir 1863 m. sukilėlius.
Dėl laisvės kovojusios tautos atstovus lydėjo kadaise Mykolui Kleopui Oginskiui jo pasakyti žodžiai: Kaimynų sutriuškinta valstybė prisikelti gali tik su ginklu rankoje.
Napoleono žygis į Rusiją paliko daug materialių pėdsakų Lietuvos teritorijoje ir jos tuometinių gyventojų sąmonėje. Iki šiol išlikę gamtos ir kultūros objektų, vadinamų Napoleono vardu. Kai kurie jų iš tikrųjų turėję sąsajų su pačiu Napoleonu, kitų legendų istorinis pagrįstumas nėra įrodytas arba jos yra akivaizdžiai pramanytos. Jiesios piliakalnis, nuo kurio Napoleonas 1812 m. birželio 24 d. stebėjo savo kariuomenės persikėlimą per Nemuną ties Kaunu, yra vadinamas Napoleono kalnu. Kudirkos Naumiesčio piliakalnis, Lašinių piliakalnis Kaišiadorių rajone taip pat turi Napoleono kalno pavadinimą. Lepelionių piliakalnis dėl savo formos pramintas Napoleono kepure. Napoleono ąžuolas tebežaliuoja automagistralėje Vilnius-Kaunas, o kitas Napoleono ąžuolas auga Upninkų seniūnijoje. Gailiškėje auga Napoleono pušis, po kuria jis neva užkasęs lobį. Kelias Lietuvos teritorijoje, kuriuo link Maskvos žygiavo Prancūzijos Didžioji armija, tebėra vadinamas Napoleono traktu. Kauno senamiestyje yra pastatas vadinamas Napoleono namu. 18081840 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas.
Mirė: 1821 m. gegužės 5 d. (51 metai), Šv. Elenos sala.
Tėvas: Karolis Bonapartas.
Motina: Letizia Ramolino.
Sūnus: Napoleonas II.
Prancūzijos imperatorius: karūnuotas - 1804 m. gruodžio 2 d., valdymo metai - 1804 m. kovo 30 d. - 1814 m. balandžio 6 d. (10 metų) ir 1815 m. kovo 1 d. - 1815 m. birželio 22 d. (3 mėn.)
Italijos karalius: 1805 m. gegužės 26 d. - 1814 m. balandžio 6 d. (8 metai)
[Patalpinta: 2011]
Informacijos šaltinis: ltvirtove.lt rinktinė informacija
Paskutinis atnaujinimas: 2013-02-09
Napoleonas Bonapartas nuotraukose »»»
žiūrim ką turim »
[juokauju])