Atėjo kartą mergina į svečius pas savo draugę; abiems jau netoli trisdešimties. Atėjo apie devintą vakaro, pasėdėjo, paplepėjo, kažko išgėrė lašelį, žodžiu, skirstytis susigriebė jau po vidurnakčio. Ir, nors jų namai buvo netoli vienas nuo kito, tiesioginio matomumo zonoje, tačiau tarp jų plytėjo laukinė, krūmais apaugusi, dykvietė. Nusprendė jos eiti dviese iki vidurio, o ten išsiskirti, tipo, jei kas atsitiks su viena jų, tai ji šūktelės, o draugė į pagalbą atskubės.
Na, priėjo. Stovi, atsisveikina, tarška dar neatsišnekėjusios. Staiga iš krūmų išlenda kažkoks diedas, čiumpa vieną už rankos ir į krūmus. Jai iš baimės rankos-kojos net nutirpo. Bet prisiminė, kad reikia šaukti, tai ir pradėjo rėkti kažką, kas ant liežuvio pasipainiojo. Diedui žandikaulis atvipo, metė jis ją ir dingo, tik krūmai sutreškėjo.
Išlenda ji atgal, o draugė jos kvatoja už pilvo susiėmusi, kosmetika išskydusi, kvapo atgaut negali, žodžiu, juoko isterija ištiko.
Pirmoji įsižeidė: "Kokia tu vis dėlto klizma - aš šaukiu, o tau juokas!"
O draugė sako:
- O tu bent supratai, ką šaukei?
- Ne ...
- Tu šaukei "Valio-o-o!!!"