Ne visi dėstytojai tokie "buki", kaip atrodo kartais, ir leidžia studentams iš savęs šaipytis. Pasitaiko netgi atvirkščiai visai.

Dėstytojavo mūsų kurse toks tylus ir pavyzdingas senukas, studentų nebardavo, šaibų nerašydavo, na, ir visų besimokančiųjų džiaugsmui, mirti irgi dar nesiruošė. Visi jį gerbė, mylėjo, o kartais susitikę galėjo netgi stumtelėti draugiškai.

Bet vienas tipas kartą išvedė vis dėlto jį iš kantrybės. Sėdėjo šis veikėjas paskutinėje eilėje ir nuolat kankino vargšą senuką pašaipiomis replikomis, kartais pataikydamas, o kartais ir nelabai. Ir štai senukas sako:

- Dabar spręsime vieną iš mano mėgstamiausių uždavinių.
- Jūsų mėgstamiausias – mūsų nekenčiamiausias.
- O iš kur Jūs žinote? – kukliai taip stebisi senukas. – Mes gi jo dar nesprendėme. Gal Jums dar ir patiks.
- Nepatiks, - sako tas parazitas. – Neapkenčiu visko, kas Jums patinka.

Dėstytuvas šelmiškai susimąstė.

- Jūs įsitikinęs? - paklausė jis po trumpos pauzės.
- Taip, - įžūliai atkirto studentas.
- Absoliučiai visko?
- Absoliučiai!
- Tuomet, jaunuoli, - liūdnai gūžtelėjo pečiais dėstytuvas, Jūs pe_derastas ...

Auditorijoje kilo neapsakomas furoras. Po to senasis dėstytojas apie mėnesį buvo viso fakulteto liaudies numylėtiniu..