O buvo taip, prieš kokius 4 metukus....
......kai pravėriau kambario duris ir pamačiau bestovintį jį, manyje kažkas įvyko. Akimrkai stablelėjau prie jo, pažiūrėjau ir iš pirmo žvigsnio pamilau. Meilė buvo beprotiška. Po drauge praleisto vakaro sapnuodavau, kad esu šalia jo, kad jis pasaulyje man vienas, kurį aš taip myliu. Ir kiekvieną dieną aš stebėjau jį. Bet tą - pirmą - dieną aš apžiūrėjau jį iš visų pusių. Aišku, jis buvo plačių pečių, o lūpos degė raudoniu. Jis jaudinosi, mirksėjo...O aš jam žiūrėjau tiesiai į akis. Turbūt ir jis ką nors suprato, nes kartais jį išmušdavo dėmės. Ir štai aš priėjau prie jo, apkabinau. į mane padvelkė jauki, seniai laukta, išsvajota jo šiluma. Ir tada aš pajutau, kad mes neišskiriami, netgi daugiau kaip draugai.
Ar jums įdomu kas jis? ... Tai buvo.....
.. tai buvo - kompiuteris.
Ką gi keistas tas mano kompiuteris
Taip buvo prieš keturis metus, tuomet atrodė meilė niekad nesibaigs, deja ji išblėso...
Dabar nebeklauso visai, irgi tapo užsispyręs velniūkštis, reikia ilgai ir nuobodžiai prašyt. Pavyzdžiui:
- Ieškok "Meilė", ieškok....
Po valandos: - Ar ką sakei?
- Ieškot liepiau
- Kas per velnias ta meilė yr?, tokio žodžio nerasta, patikslink...
- Gerai, jau gerai, tu pailsėk, turėjau kažkur enciklopediją, pati susiieškosiu...
Seniau mirksėdavo, dabar tik trūkčioja, kartais žvilgsnis tiesiog suakmenėja , net nebežinau ką daryt . Seniau tereikėdavo tik prisiliest ir atgydavo. O dabar maigau, maigau kartais ir pavyksta, bet tie kartai su laiku vis retėja.
Dabar burba, burzgia kiekvieną mielą minutėlę. Sako ir ankščiau burzgėjo, bet, kad aš negirdėjau . Ko gero teisingai žmonės sako : " Meilė akla" ko gero.....
- tu man jau atsibodai, ir ko čia pakibai?
- Laimut, nepyk, trim pirštais pabandyk...
- nesulauksi, eik miegot ir išjungiu savo buvusį brangiausiajį, tegu pailsi senučiukas. O kartais ir migdyt visai nereikia, pats užmiega, bet kartais tiesiog netinkamu laiku .
Visgi savotiškai aš jį dar myliu vis. Kartai apšluostau, išvalau, virusus išvaikau...., tuomet šiek tiek atgyja, bet kad trumpam...
Ai... gal neišgirs dabar aš noriu greitesnio, didesnio, galingesnio, jaunesnio..., visgi laikas bėga - norai didėja.
Ir ką man daryt su tuo senučiuku ?:
- atiduot brolio vaikams, kad visai nuvarytų?
- parduoti, ar tai įmanoma?
- išmesti, ar taip žmogiška?
- ar pačiai savo rankomis nugalabyti?
-, Ech Laimut , ant visos bangos , kaip tu galėjau šitaip man? - kompiuteris užrašė
- Waje, išgirdo, nepyk, tu pats brangiaugiaugiausiasiasis... giaugiausia....siasis....., pagaliau užmigo ta laužo krūva. Ir iš vis aš ką? aš nieko? aš seniai jau miegu ir sapnuoju : "...kai aš pravėriau kambario duris ir pamačiau bestovintį jį,..."
[Istorija, pagal tikrą faktą, tik truputėlį pagražinta, vardai pakeisti, tačiau istorijos herojai tikri.. Laima
]